Evaldas Pilipavičius

“Esu inžinierius-konstruktorius tarptautinėje kompanijoje „Northern Baltic“. Projektuoju karkasinius skydinius namus, t.y. braižau darbo brėžinius (jie – norvegų ir anglų kalbomis), modeliuoju pastatus 3D erdvėje, atlieku pastato konstrukcijų statinius ir energinio naudingumo skaičiavimus,“ – taip save pristato žingeidus, kūrybingas, atidus bei nestokojantis analitinio mąstymo kuršėniškis Evaldas Pilipavičius.

Dabar Vilniuje gyvenantis ir dirbantis Evaldas atvirauja, jog vaikystėje svajojęs tapti pareigūnu ar kariškiu, vis dėlto nesigaili nuėjęs kitu keliu. Jame taip pat nusprendė dirbti ne su įprastomis – metalinėmis ar gelžbetoninėmis – bet medinėmis konstrukcijomis. Medis, pašnekovo nuomone, yra nepagrįstai nuvertinama medžiaga – jis yra lengvai apdirbamas, kombinuojamas su kitomis statybinėmis medžiagomis, taip pat praktiškas savo lengvumu, o svarbiausia –  yra atsinaujinantis išteklius. Evaldas taip pat prasitaria, jog jo darbo praktikoje „įdomiausia yra ieškoti to konsensuso tarp architekto norų ir inžinerinių galimybių. Ne visada įmanoma, o kartais ir per brangu yra įgyvendinti tai, ką sumanė architektas.“

Tačiau kuršėniškį nuolat supa jo paties motyvatoriai, kurie neleidžia jam pasiduoti. Pagrindinis iš jų – didžiulis troškimas viską padaryti dar geriau, kokybiškiau, tiksliau, greičiau, varžytis su savimi vardan tikslo tapti pavyzdžiu sau. Evaldas tikina, jog niekada nereikia nuleisti rankų, tačiau ir pats pripažįsta, jog ir jis kartais pasiduoda. Pavyzdžiui, pradėtos, bet taip ir nebaigtos laikyti vairavimo teisės (šypsosi).

„Northern Baltic“ darbuotojas mano, jog, „pas kiekvieną slypi talentas kažką daryti ir, tik išbandant save įvairiausiose situacijose, įmanoma rasti savo talentą bei jį ugdyti“. Teisingi ir klaidingi pasirinkimai, atkaklumas ir išsikelti konkretūs tikslai inžinierių-konstruktorių atvedė į dabartinį jo gyvenimo etapą, kuriame jis yra laimingas.

Evaldas atvirauja, jog dirbdamas vis tik randa laiko ir sau. Jis mėgsta aktyvų laisvalaikį, pavyzdžiui, bėgiojimas. Jau paskelbė dviračio ir riedučių sporto pradžią, ne už kalnų ir futbolo sezono atidarymas. Su kompanija žaidžia krepšinį, nepraleidžia draugų susibėgimų. Propaguoja ir romesnį laisvo laiko praleidimą: mielai skaito psichologines knygas, keliauja į teatrą, „supliekia“ kokį kompiuterinį žaidimą. Prieš daugiau nei mėnesį prisidėjo ir nauja veikla – „Vaikų linijos“ savanorių mokymai. Todėl dabar daug energijos skiria ir šiam užsiėmimui.

Visgi, džiaugdamasis gyvenimu sostinėje, Evaldas nepamiršta ir savo gimtinės. Jis nuolat prisimena savo kiemą, Daugėlių stadioną ir pušyną, jaunimo centrą, geležinkelio tiltą, pagrindines paplūdimio vietas „palangikę“ ir „taiką“, taip pat parką. Anot pašnekovo, „daug vietų turi savo istorijas ir prisiminimus, todėl visada smagu jas aplankyti“. Jis taip pat atvirauja, jog sporto būreliai, tokie kaip futbolas, imtynės, lengvoji atletika ar karatė, ir veiklos su draugais buvo pagrindinis laisvo laiko praleidimas gyvenant čia, Kuršėnuose. Žvejyba, karštos vasaros dienos prie ežerų, lankymasis Kuršėnų jaunimo centre taip pat nebuvo išimtis laisvomis dienomis. Kuršėniškis pripažįsta, jog pastarasis užsiėmimas buvo ypač svarbus jo gyvenime, kuris atvėrė galimybę keliauti, plėsti akiratį bei draugų ratą. Būtent dėl to prasidėjo jo savanorystė.

„Iš pradžių nuėjau iš smalsumo. Labai patiko. Sutikau daug bendraminčių, šaunių žmonių, su keletu ir dabar šiltai bendraujame. Smagu buvo galvoti ir įgyvendinti įvairiausias idėjas, prisidėti organizuojant renginius, prisiimti tam tikras atsakomybes. Manau, labai svarbu leisti jaunam žmogui būti atsakingam, leisti suklysti, pasitaisyti ir darkart bandyti – tai prideda daug pasitikėjimo savimi keliaujant toliau. Smagu buvo matyti ir būti tarp tiek skirtingų žmonių, sugebančių susivienyti ir veikti vardan bendro tikslo. Savanorystė išmokė atkaklumo, bendruomeniškumo ir įkvėpė drąsos tikėti savo idėjomis, nepraleisti galimybių ir nuolat judėti pirmyn,“ – tokiais žodžiais Evaldas prisimena savo itin svarbų gyvenimo etapą. Jo atmintyje giliai įstrigę tarptautinis projektas su Vokietija, vietinės veiklos, tokios kaip „Kuršėnų dienų“, akcijos „Darom“ organizavimas ir vykdymas, veiklos su vaikų namų auklėtiniais, jaunimo centro vidaus ir išorės rekonstravimas bei patirčių pasikeitimas su kitų jaunimo centrų savanoriais. Anot Evaldo, „įsimintiniausia savanoriavimo veikla buvo Dengtilčio stovyklos organizavimas. Šiai stovyklai ruošdavomės anksti, nes reikėdavo daug suplanuoti daug veiklų. Pačio Dengtilčio metu atiduodavome nemažai savęs, jog viskas būtų įgyvendinta. Pamenu bemieges naktis prižiūrint stovyklą – tai būdavo iššūkis, kai atvažiuoja tiek daug jaunimo iš skirtingų miestų.“

Kuršėniškis atvirauja, jog „įgyta patirtis niekada niekur nedingsta, o tik kaupiasi. Kuo ji įvairesnė, tuo esi turtingesnis kaip asmenybė, nepriklausomai kiek ta patirtis maloni. Tai ypač padeda nūdienų visuomenėje, kai aplink tiek skirtingų žmonių, nuomonių, požiūrių, informacijos ir jos šaltinių. Patirtis padeda susivokti, atsisijoti, susiformuoti savo nuomonę bei išlikti tokiam, koks iš tikrųjų esi, nors ir kiek kartų išgirstum, kad kažkam tai nepatinka. Visada bus tokių, kurie kritikuos, bandys sumalti į miltus ar kitaip pažeminti.  Taip, būti sukritikuotam – nemalonu, tačiau tai dar nereiškia, jog elgiesi neteisingai. Svarbiausia domėtis pasauliu, ugdyti kritinį mąstymą ir kaskart vertinti, ką darai blogai, o ką gerai. Palaipsniui išmoksi suvokti, kuri kritika yra svarbi ir iš jos reikia pasimokyti, o kuri – bereikšmė. Taip įgauname patirties ir tobulėjame.“

Tačiau Evaldo patirtos akimirkos Kuršėnuose ties laisvalaikiu nesibaigia. Visgi, didžiausią jo vaikystės dalį užėmė mokykla. „Nemeluosiu, pamokų metu neretai būdavo nuobodu,“ – prisimena dabartinis inžinierius-konstruktorius. „Pamenu išdykavimus prieš, per ir po pamokų. Tačiau tai visiškai normalu. Lietuvos mokyklose vis dar diegiamas pasenęs požiūris, kad geri pažymiai yra svarbiausia. Pažengusios šalys jau seniai suprato, kad taip nėra. Skirtingi žmonės gabūs skirtingiems dalykams, todėl to, kuriam sekasi muzika, nereikia versti idealiai mokėti matematikos ir atvirkščiai. Svarbu atrasti kiekvieno vaiko gabumą ir jį ugdyti. Tada mokykloje nė vienam nebus nuobodu. Kol kas šalies švietimo sistema čia turėtų pasitempti, tačiau vis dažniau matau inovatyvių mokyklų pavyzdžių ir tikiu, kad judame teisinga linkme. Tuo tarpu aš laiką mokykloje išnaudodavau prisidėdamas prie renginių, dalyvaudamas sporto varžybose ar prie arbatos puodelio įvairiausiomis temomis diskutuodamas su mokytojais.“ O paklaustas, ko Kuršėnuose trūksta arba ką reikėtų keisti, Evaldas buvo konkretus: „jei galvotų, ką statyti, tai aš už baseiną.“

„Aplinkinių palaikymas, sąlygos atitinkamai veiklai, pasitikėjimas, gerų patirčių pavyzdžiai,“ – toks buvo kuršėniškio atsakymas į klausimą, kaip reiktų skatinti Kuršėnų jaunimą veikti. „Ypač svarbu, kad aplinkiniai motyvuotų jaunus žmones ir skatintų juos judėti pirmyn. Net suklydus padėtų vėl patikėti, kad galima pasiekti to, ko trokšti. Tačiau, svarbu ir asmeninis užsispyrimas. Nereikia tikėtis, kad už tave viską padarys kažkas kitas, būtina pačiam ryžtingai spirtis pirmyn.“

Evaldas atskleidė ir tris pagrindinius bruožus, kurie, pasak jo, yra reikalingi norint siekti svajonių. „Pirmas dalykas, tai gebėjimas planuoti. Svajonė – didis tikslas, kurį norint pasiekti yra reikalingas planas. Antras – nuoseklumas. Neužtenka suplanuoti, reikia to ir laikytis. Ir trečias – atkaklumas. Kad ir kaip kruopščiai planuotum, visada iškyla nenumatytų sunkumų, kuriuos taip pat reikia įveikti.“

Būtent su tokiais patarimais kuršėniškis linki „svajoti, svajones versti tikslais ir sėkmingai jų siekti“.

Dėkojame Evaldui už atvirumą bei prisiminimų pasidalijimą!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *