Labas, skaitytojau! Ar jau laukei naujos istorijos? Viliamės, kad taip! Tad nieko nelaukdami pristatome tryliktą labai nuoširdų interviu su buvusia kuršėniškė, kuri savo gyvenimą ir karjerą tęsia Velse, Didžiojoje Britanijoje! Pasiimk puodelį karštos arbatos ir šį žvarbų žiemos vakarą praleisk su Lina Verseckaite.
I dalis
Kokios pirmos mintys užplūsta pagalvojus apie Kuršėnus? Kokie vaizdiniai iškyla iš vaikystės?
„Kuršėnai turi labai svarbią vietą mano širdyje, ten visada buvo ir liks namai. Kuršėnai asocijuojasi su ramybe, erdve, bei kūrybiškumu ir jaunimu. Gal kam keista, kad pirmiausia apie jaunimą pagalvoju, bet kai augau, Kuršėnai turėjo labai aktyvų ir kūrybingą jaunimą – kūrėsi Šiaulių rajono Jaunimo centras, Kūrybinės Raiškos Centras, veikė psichologinės pagalbos paaugliams linija, vyko daug jaunimo iniciatyvų. Tais laikais mūsų mokykla buvo labai pažangi, viena pirmųjų Lietuvoje įsigijo kompiuterių klasę, buvo labai stiprus anglų kalbos mokymo lygis. Tą ypač pajutau, kai įstojau į universitetą ir turėjau galimybę palyginti save su jaunimu iš kitų provincijos miestelių – laisvai kalbėjau angliškai ir mokėjau naudotis kompiuteriu, kuo daugelis mano kursiokų negalėjo pasigirti.”
Ar Kuršėnuose yra kokia vieta, kur praleisdavote daugiausiai laiko?
„Buvo keletas mėgstamų vietų, kur susitikdavome su draugais ir leisdavome valandų valandas kalbėdami apie gyvenimą. Ventos užtvanka ir amfiteatras, liuteronų kapinaitės, parkas, pušynas. Nemažai laiko praleista pasivaikščiojimams. Man visada patikdavo klausytis ir mėginti suprasti, kaip mąsto kiti, įsigilinti į kito žmogus mintis, svajones, dalintis požiūriais į gyvenimą. Per tai formavosi pasaulio supratimas ir užgimė profesiniai pasirinkimai.”
Kur save realizuodavote paauglystėje?
„Paauglystėje rašiau poeziją, buvau respublikinės olimpiados laureatė, mano kūriniai buvo išspausdinti keliuose leidiniuose, tarp jų netgi žurnale „Nemunas”. Taip pat visada domino žmogus, žmonių santykiai, vidinės problemos ir vidinė stiprybė, žmonių elgesys. Taigi, nusprendžiau studijuoti psichologiją. Šalia to, labai prie širdies buvo jaunimo veikla, ji tik atsiradinėjo Lietuvoje, kai aš buvau paauglė. Įsitraukiau į Kūrybinės Raiškos Centro veiklas, savanoriavau Kuršėnų Bendraamžių Linijoje, prisidėjau prie Šiaulių Rajono Jaunimo Centro veiklų. Sporto mano gyvenime tuo metu nebuvo ir kaip man tada atrodė – netrūko.”
Koks apdovanojimas, kurį gavote dar gyvendama Kuršėnuose, Jums buvo pats didžiausias?
„Vaikystės laikais dalyvaudavau poezijos konkursuose, pats didžiausias įvertinimas buvo II-o laipsnio diplomas Respublikinėje olimpiadoje. Tai įvyko, kai buvau 12-toje klasėje ir reiškė, kad buvau atleista nuo Lietuvių kalbos brandos egzaminų. Klasiokai turėjo labai pavydėti, kad man nereikėjo rašyti interpretacijos. Smagu, kad buvo tokia galimybė, visada liksiu dėkinga savo lietuvių kalbos mokytojai Aldonai Daučiūnienei, kuri pastebėjo mano talentą ir paskatino dalyvauti rajono, apskrities ir respublikiniuose renginiuose.”
Ar yra buvę atvejų, kai norėjosi viską mesti? Galbūt prisimenate kokią savo didžiausią nesėkmę?
„Kalbant apie veiklas, kuriomis užsiėmiau dar gyvendama Kuršėnuose, prisimenu laikotarpį, kai Kuršėnų Bendraamžių Linija buvo nebe naujovė ir skambučiai tapo itin reti. Savanoriaudavau po pamokų ir iki vėlyvo vakaro arba savaitgaliais, dažnai viena, mažame kambarėlyje be langų, rūsyje, ir tais laikais be mobilaus telefono ar interneto. Jaučiau pareigą tęsti veiklą nepaisant retų skambučių – kas jeigu kažkam labai prireiks pagalbos, kas jeigu paskambins kažkas, ką galėčiau išgelbėti nuo emocinės krizės. Stebinu save prisimindama, kokia atkakli buvau ir kiek turėjau ištvermės, kai tuo metu mano bendraamžiai užsiėmė galbūt smagesnėmis veiklomis, o aš savanoriavau ir dedikuodavau savo laiką, nes iš visos širdies tikėjau, kad galbūt kažkam tai gali būti reikalinga.”
Mėgstate keliauti, sakykite, kiek šalių aplankėte ir kas Jums
paliko didžiausią įspūdį?
„Labai mėgstu keliauti, esu aplankiusi daugumą Europos Sąjungos šalių, daug rečiau pavyksta ištrūkti ilgesniam laikui ir apsilankyti kituose žemynuose. Iš tolimesnių kelionių įsimintinesnė buvo Maroke, ypač gilų įspūdį paliko dykuma. Taip pat esu buvusi JAV bei svajoju vieną dieną nubėgti po maratoną kiekviename žemyne. Gyvenu Velse, prieš tai kurį laiką gyvenau Graikijoj ir įsitikinau, kad keliavimas su tikslu paatostogauti ar pakeisti aplinką labai skiriasi nuo gyvenimo svetimoje šalyje. Patyriau įvairių kultūrinių šokų ir atradimų, pramokau dalį vietinių kalbų (kai gyvenau Graikijoje, buvau gana gerai pramokusi graikų kalbą, šiuo metu lankau valų kalbos pamokas). Mėgstu pažinti skirtingas tradicijas, kultūrinės aplinkos nulemtus mąstymo skirtumus, vertybes ir pan. Keliavimas – tai pasaulio ir žmonių pažinimas, neįkainojama patirtis.”
Ir tai dar ne viskas! Kuršėniškė Lina pirmojoje savo istorijos dalyje nespėjo atskleisti savo ypatingojo hobio – sporto. Tikimės, kad su nekantrumu lauksite antrosios Linos istorijos dalies, o jos sulaukę keliausite per jos sėkmę ir nuopelnus, kartu su ja paklaidžiosite ne pačių geriausių momentų tarpsniuose ir vėl iš naujo atrasite motyvaciją!
II dalis
Tikimės, jog su dideliu nekantrumu laukėte antrosios Linos Verseckaitės interviu dalies ir pagaliau ji čia! Pasiruoškite panirti į itin įdomius kuršėniškės gyvenimo etapus!
Jei dar neskaitėte pirmosios dalies, tai galite padaryti čia: https://www.facebook.com/kasiskursenu/photos/a.1252998598098786.1073741828.1235831576482155/1569104013154908/?type=3&theater
Esate sportininkė, kaip to pradėjote siekti? Kokiomis sporto šakomis užsiiminėjote vaikystėje/paauglystėje ir kas buvo jūsų motyvatorius?
„Esu ne profesionali sportininkė, o sporto profesionalė – bėgimo trenerė, asmeninė trenerė, Zumba ir kitų grupinių treniruočių instruktorė. Vaikystėje ir mokyklos ar net universiteto laikais nemėgau fizinės veiklos, nesportavau, netgi bėgdavau iš kūno kultūros pamokų. Neturėjau nei pasitikėjimo savimi, nei drąsos išmėginti naujas veiklas, kurios reikalavo fizinių duomenų. Taip pat vengiau komandinių žaidimų, nes bijodavau nuvilti kitus. Sportą atradau artėdama prie trisdešimties ir išmėginau keletą skirtingų dalykų – patiko. Kai kurie sportiniai pomėgiai atsirado visiškai atsitiktinai, pavyzdžiui, visai netyčia atradau stiprybę bėgimo veiklose. Išmėginau įvairias distancijas ir apsistojau ties maratonais – distancija, kuri reikalauja ypatingos fizinės ir protinės ištvermės. Galiu prisiekti, kad nei vienas žmogus, kuris mane pažinojo vaikystėje, niekada nebūtų numatęs ar atspėjęs, kad bėgimas taps mano hobiu ir netgi užtarnaus nors ir niekur neužregistruotą, bet faktinį rekordą – šiai dienai esu daugiausiai maratonų per vienerius metus nubėgusi moteris Lietuvos bėgimo istorijoje. Kas būtų pagalvoję!”
Koks apdovanojimas Jums, kaip sportininkei, buvo pats didžiausias?
„Iš sportinių apdovanojimų pats svarbiausias ir giliausiai širdyje įstrigęs – mano miestelio sporto klubo sprendimas išrinkti mane metų klubo nare. Mano pastangos treniruoti miestelio bendruomenės narius buvo pastebėtos ir įvertintos. Ypač pastangos skatinant žmones, kurie savęs nelaiko sportiškais, išmėginti bėgimą kaip visiems prieinamą sporto formą. Tęsiu savanorystės idėją, dedikuodama vieną vakarą per savaitę bėgimo nemokamai bėgimo grupei, skirtai pradedantiesiems, taip pat per savo veiklas ir pasiekimus aktyviai skatinu kitus rūpintis sveikata. Tais metais, kai apdovanojimas buvo paskirtas man, atstovavau klubą Londono maratone ir nubėgau įspūdingą skaičių maratonų ir ultramaratonų per labai trumpą laiką. Tai buvo dar vienas argumentas, kodėl buvau klubo narių pastebėta ir apdovanota.”
Ar yra buvę atvejų, kai norėjosi viską mesti? Galbūt prisimenate kokią savo didžiausią nesėkmę?
„Kalbant apie sportines nesėkmes – žinoma, kiekvienas turbūt patiria tokių momentų, kai norisi nusiimti sportbačius ir niekada jų nebeužsidėti. Maratono distancijos bėgimuose dažnai pasitaiko tas momentas, liaudiškai vadinamas „siena„, kai nuovargis ir išsekimas pasiekia tokį lygį, jog atrodo atsigultum ant asfalto ir užmigtum, o vis dar turi bėgti. Būna momentų, kai kojos neneša, kai atrodo vos judi į priekį – didelė rizika, kad tada pradės į galvą lįsti neigiamos mintys: „Aš niekam tikusi, aš nesugebu, turėčiau pasitraukti, daugiau niekada“, – visa tai gana giliai pajaučiama ir išgyvenama per tas kelias valandas bėgimo nesustojant. Taip pat fizinis skausmas asocijuojasi su sunkumais, patirtais bėgant, yra tekę patirti fizinių traumų, tačiau po lenktynių aš visada bandau įžvelgti teigiamus dalykus. Labiausiai didžiuojuosi tais bėgimais, kuriuos galų gale įveikiau, nepaisant noro pasitraukti.”
Kas, Jūsų nuomone, atvedė Jus iki ten, kur dabar esate? Kokių tikslų turite ateičiai?
„Mano nuomone, labai daug įvairių faktorių lemia, kaip klostosi žmogaus gyvenimas. Man labai didelę įtaką turėjo (ir nuolat turi) mano šeima. Augau pozityvioje aplinkoje su stipriomis vertybėmis, mano tėveliai Kuršėnų bendruomenėje dažnai buvo doro gyvenimo pavyzdžiu. Būdami mokytojais, abu tėvai skatino mokytis, domėtis, keliauti, siekti tikslų. Tėvai padėjo išsiugdyti tokias savybes kaip darbštumą, atsakingumą, dėmesį kitiems. Taip pat namuose buvo labai stiprus akcentas nematerialinėms vertybėms, niekada neturėjome didelių namų, brangių daiktų, dažnai rengėmės vieni kitų išaugtiniais rūbais ir batais, bet visada buvom apsupti meilės ir rūpesčio, buvom skatinami gerai sutarti tarpusavyje, bei užsitarnauti žmonių pagarbą savo darbais. Nors paauglystėje išgyvenau santykių su tėvais krizę, sėkmingai iš jos išlipau vos įžengusi į suaugusiųjų gyvenimą ir lig šiol sureikšminu šeimos ryšius.
Taip pat turiu paminėti mokyklos laikus. Kaip toj dainoj: „gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku”. Turėjau šaunius klasiokus, draugus. Buvome viena pirmųjų gimnazijos laidų ir labai didžiavomės išlaikytais stojamaisiais egzaminais, jautėmės privilegijuoti, galėdami rinktis mokytis aukštesniu lygiu (sistema buvo kitokia, gimnazija buvo labiau prestižinė mokykla, dėl to mokyklose buvo stengtasi gimnazijos vardą užtarnauti ir išlaikyti, suteikti Kuršėnų jaunimui galimybę konkuruoti su prestižinėmis didmiesčių mokyklomis). Buvau apsupta bendraamžių, kurie turėjo daug talentų, gerai mokėsi, siekė aukštų tikslų. Nori, nenori – tokia aplinka padaro gerą įtaką ir skatina kažką prasmingo nuveikti su savo gyvenimu ir suteiktomis galimybėmis.
Po mokyklos baigimo du pagrindiniai faktoriai, formavę mano kelią, buvo studijų pasirinkimas – psichologija Klaipėdos universitete ir tolimesnis darbas pagal profesiją Vilniuje bei narystė Kūrybinės Raiškos Centre. Tai, jog KRC turėjo narius įvairiuose Lietuvos ir net užsienio kampeliuose reiškė, kad gyvendama Vilniuje galėjau palaikyti ryšį su bendraminčiais iš gimtojo miesto, įsitraukti į įvairias jaunimo veiklas, keliauti. Dalyvaudama KRC veiklose iš arčiau susipažinau su Europos Savanorių Tarnyba ir nusprendžiau pasinaudoti šia galimybe prieš išaugant iš amžiaus, kuris buvo vis dar laikomas jaunimu. Išvykau gyventi ir savanoriauti į Graikiją, po vienuolikos mėnesių tarnybos asmeninis gyvenimas nuvedė į Velsą. Patyriau įvairių iššūkių, tarp jų kardinalius karjeros pokyčius.
Prieš keletą metų draugė pasiūlė kartu nueiti į Sporto centrą, į aerobikos klasę, neatsisakiau, nuėjau – patiko. Teko patirti didelius pokyčius susijusius su kūnu, sveikata, sportas atvėrė naują socialinį ratą bei tapo hobiu. Ilgainiui įsitraukiau į bėgimą, ir šita kelionė vis dar tęsiasi. Dabar nebeįsivaizduoju savęs kitur ar kitaip. Tiesa, grįžtu prie savo profesijos šaknų ir šiuo metu iš naujo mokausi konsultavimo. Nuo tada, kai tapau asmenine trenere, supratau, kad jei koncentruojiesi tik ties kūnu – lengva apleisti sielą. Ir atvirkščiai. Taigi, gilinuosi į žmogų kaip holistišką būtybę ir skatinu savo klientus kurti pozityvų santykį su savimi, ne tik su savo kūnu. Kartu pasitelkiame fizinę veiklą kaip terapinę priemonę ir neužmirštame sielai duoti peno. Greitu laiku tikiuosi įkurti savo verslą, kuriame mėginsiu sujungti konsultavimą su sveikata ir fitnesu. Sveikame kūne – sveika siela, bet be sveikos sielos kūnas niekada nepasieks savo pilno potencialo.
Šalia to noriu ir toliau siekti savo tikslų – nubėgti 100 maratonų, 100 km ir 100 mylių distancijas, svajoju sudalyvauti maratone visose Europos šalyse bei visuose kontinentuose, bei vieną dieną norėčiau išmėginti triatlono discipliną, sudalyvauti „Ironman” renginyje. Planuoju tęsti savo darbus vietinėje bendruomenėje – kaip bėgimo trenerė, kaip asmeninė trenerė bei ir toliau įkvėpti žmones socialiniuose tinkluose, besidalindama savo mintimis ir patirtimis.”
Ko galėtumėte palinkėti dabartiniam Kuršėnų jaunimui?
„Norėčiau palinkėti vertinti savo šaknis. Mažų miestelių jaunimas yra privilegijuotas tuo, kad turi labai daug erdvės kurti, inicijuoti, kažką pradėti. Gyvenu mažame miestelyje ir nė už ką nenorėčiau išsikraustyti į Londoną ar kur kitur, nes mažo miestelio bendruomenėje – žmonės nuoširdesni, atviresni, jaukesni. Čia mažiau triukšmo ir daugiau erdvės sužibėti. Taip pat ir Kuršėnuose, ko trūksta – tą gali sukurti, ko norisi – tą galima materializuoti. Tereikia įdėti šiek tiek pastangų. Galimybių daug, reikia tik atsimerkti. Vieną žinau tikrai – tie, kas skundžiasi esama padėtimi, bet nieko nedaro, kad ją pakeistų – niekada nepajuda į priekį. Tačiau tie, kas kuria aplinką, kurioje nori gyventi – žino, kaip būti laimingi.”
Dėkojame Linai už nuoširdumą ir linkėjimą bei tikimės, jog jos svajonė sudalyvauti visų kontinentų maratonuose išsipildys, o Kuršėnai, nors ir esant toli, visada išliks jos širdyje!