Sveiki mieli skaitytojai, mes jūsų labai pasiilgome! Tikimės, jog kantriai laukėte istorijos apie dar vieną kuršėniškį! Po ilgos pertraukos, jums pristatome interviu su Neda Petrauskiene, ši moteris išvykusi iš gimtojo miesto studijavo anglų filologiją, tačiau vėliau pasuko kitu keliu, koks jis ir kur veda sužinosi skaitydamas šį tekstą. Gero skaitymo!
Kokie vaizdiniai iškyla akyse, prisiminus Kuršėnus?
Man Kuršėnai – ne vieta, ne vaizdai, tai puokštė jausmų: namų jaukumo, pasididžiavimo, ypatingumo, tokio paprasto, mielo artumo, – savo prisiminimais apie gimtąjį miestą dalijasi pašnekovė. Kai galvoju apie Kuršėnus, jaučiu tėvų meilę, užuodžiu pušų kvapą tėčio dirbtuvėse. Jaučiu, kaip vėl vėluoju susitikti su drauge pakeliui į mokyklą, kaip didžiuojuosi Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija. Girdžiu varnų kranksėjimą miesto parke ir nesuvaldomą draugių juoką ten pat parke, ant suolelio prie Ventos. Dar prisimenu kaitrią „Palangikės“ saulę ir saldų džiugesį sutikus pirmą meilę.
Ar Jūsų nuomone, Kuršėnuose yra kažkas tokio, ko nerasime kitame mieste? Kuo šis miestas ypatingas?
Kuršėnuose nebegyvenu daugiau nei 10 metų, bet kai manęs klausia iš kur aš, atsakau, kad gyvenu Klaipėdoje (ne visai tiesa), ir visada priduriu „bet šiaip iš Kuršėnų“. Turbūt tai yra Kuršėnų ypatingumas – jei čia gimei, užaugai, visuomet liksi „iš Kuršėnų“. Tai lyg bendrumo įspaudas. Kai atsikraustėme gyventi į užmiestį, netrukus paaiškėjo, kad kaimynystėje gyvena kuršėniškių pora – mažas pasaulis! Vos tik tai sužinojau, pagalvojau: o, šitie – savi! Tai lyg nenutraukiama, tampri styga. Ši mistinė styga laiko ryšį su miesteliu. Ji suburia kuršėniškių draugų ratus kituose miestuose. Ir tik būdamas su šiais žmonėmis išgirsi tą stebuklingą žodį „ans“.
Kaip praleidote savo jaunystę, kuo domėjotės?
Iki 18 metų augau, brendau Kuršėnuose. Negalėčiau postringauti apie pavyzdingą elgesį. Paauglystėje visuomet vinguriavau tarp aukštų rezultatų mokykloje ir audringo gyvenimo už jos ribų. Ko gero, šis balansavimas išmokė netikėti šablonais, etiketėmis. Išsilavinimą vertinantis žmogus, nebūtinai yra neįdomus namisėda ir atvirkščiai, – savo paauglystės prisiminimus pasakoja Neda. Džiaugiuosi, kad kažkuriuo metu įsitraukiau į neformalų ugdymą. Dalyvavau ne vienuose jaunimo mainuose, 2003 metais vykome net į Ispaniją. Tos kelionės džiugesį prisimenu iki šiol. Neformalios veiklos išmokė tikėti savimi, praplėtė horizontus, parodė žmogiško ryšio galią.
Nuo kokių paprastų žingsnių prasidėjo Jūsų kelias? Kur buvo pradžia?
Baigusi mokyklą, įstojau į Klaipėdos universitetą, anglų filologiją. Specialybė anuomet ir dabar nėra populiari, tačiau niekada nesigailėjau ją pasirinkusi. Studijuodama įsivaizdavau, kad dirbsiu vertėja, tačiau, pirmuosius pinigus pradėjau uždirbti dėvėtų rūbų parduotuvėje. Šis darbas išmokė bendrauti, suktis iš įvairiausių situacijų, planuoti, organizuoti darbą ir net greitai atskirti kokybišką rūbą! Įgavau įgūdžių, kurių negautum universitete. Po keleto metų vis tik tapau vertėja. Dirbau viename didžiausių vertimų biure. Bendravau su užsienio ir Lietuvos klientais, sėdėjau gražiame ofise ir turėjau puikų kolektyvą… bet neturėjau pilnatvės.
Ištekėjau. Susilaukiau dviejų dukryčių. Jų gimimas, ko gero, labiausiai ir privertė susimąstyti – o tai ką aš čia veikiu? Kur einu? Kas liks po manęs? Išgyvendama tokias mintis ir dvejones, sužinojau apie programą „Renkuosi mokyti“. Ši programa kviečia žmones tapti mokytojais. Reikia turėti aukštąjį išsilavinimą, degančias akis ir… įveikti nemenką atranką. Man pavyko! Prieš pradedant darbą mokykloje, 22 būsimi mokytojai visą mėnesį praleidome atsiskyrę nuo pasaulio ir įprasto gyvenimo. Intensyviai mokėmės, turėjome įsisavinti kuo daugiau informacijos apie vaikų psichologiją, pedagogiką, nagrinėjome save ir ruošėmės artėjančiai avantiūrai. Iš tikro, puikiai leidome laiką, tapome bendruomene. Mokymai tęsiasi du metus, kiekvieną mėnesį susitinkame išmokti ko nors naujo ir apsikabinti. Beje, ir čia Kuršėnų styga grojo savo natą. Vienuose mokymuose, teko garbė būti mokomai buvusios anglų kalbos mokytojos Valdonės Verseckienės. Išvydus ją Vilniuje, pasijutau lyg kas dalelę namų šilumos būtų atsiuntęs paštu. Mokytoja Valdonė įkvėpė tobulėti ir atskleidė labai įdomią mokymo sritį, iš kurios dabar rašau baigiamąjį studijų darbą. Taip, aš vėl studijuoju. 😊
Ką veikiate dabar? Pasidalinkite mintimis apie dabartinę savo veiklą.
Šiuo metu dirbu katalikiškoje Pranciškonų gimnazijoje, mokau anglų kalbos. Tapti mokytoja buvo didžiausia gyvenimo avantiūra. Ne paslaptis, tapęs „Renkuosi mokyti“ mokytoju, įsipareigoji dirbti mokykloje du metus. Džiaugiuosi tuo, nes buvo dienų kai tikrai norėjosi viską mesti. Daugybės dalykų nesupratau, pasenusi sistema, stagnacija erzino, vargino. Bet išgirstu, perskaitau vaikų žodžius – „Nepajutau, kaip pralėkė pamoka“, „Aaa, dabar supratau!“ „Mokytoja, jūs ne tokia kaip kiti“, – mokinių mintimis dalijasi Neda. Tiek tereikia, kad skrisčiau. Būti mokytoju yra ne darbas. Tai daugiau. Uždaręs kabineto duris vis tiek esi mokytojas, eidamas apsipirkti, vaikščiodamas parke – esi mokytojas. Tai įpareigoja tapti geresniu žmogumi ir tuo pačiu įgalina. Įgalina skleisti pilietiškumą, pozityvumą, norą mokytis ir visa kita, ko reikia augančiai jaunajai visuomenei. Aš neburbėsiu ir nepeiksiu švietimo sistemos, tiesiog dirbsiu toliau ir stengsiuosi atlikti savo darbą kuo įmanoma geriau.
Ko palinkėtumėte Kuršėnų jaunimui ir visiems skaitytojams?
Visoms jaunoms širdims Kuršėnuose siunčiu žinutę: „Leiskitės į savęs pažinimo kelią. Atradę save – būkit savimi. Tikėkite savimi. Mylėkite save ir pasaulį. Neteiskite. Eksperimentuokite ir visą gyvenimą mokykitės.“