Brangūs „Kas iš Kuršėnų?!” skaitytojai! Pirmajam 2019 metų vasaros mėnesiui einant į pabaigą, pristatome Jums dar vieną šaunią istoriją! Jos autorė – Ernesta Asanavičienė. Ar žinote, kuo ši mūsų kraštietė užsiima, ką veikia laisvalaikiu bei kokį ryšį kuria su savo gimtuoju kraštu ir kokius prisiminimus apie jį mena? Ne? Vadinasi šis straipsnis skirtas būtent Jums!
„Norėdama prisiminti Kuršėnus, visų pirma turėčiau juos pamiršti, – šitaip prabyla Ernesta, paklausta, kokie vaizdiniai vyrauja jos akyse prisiminus gimtąjį kraštą. – Bet pamiršti neįmanoma, nes čia gimė tėvai ir seneliai, čia gimiau aš bei aštuoniolika metų čia gyvenau, o tai, kol kas, – didesnė gyvenimo dalis. Kai pasiilgstu ramybės ar tos širdžiai mielos kraštiečių šnektos ir tiesiog „atein laiks grįžt“, aš grįžtu!“ Pašnekovė juokdamasi atvirauja, jog užsimerkusi prisiminimuose kažkodėl regi Lauryno Ivinskio paminklą, mato save kultūros namų diskotekoje „Šėlsmas“, sporto šventėje pušyne, kažką vis organizuojančią mokykloje, sėdinčią ant Ventos užtvankos akmenų ir… be abejo pačias linksmiausias miesto Jonines! „Ką tik dar pamačiau, kaip kankinuosi bėgdama ketvirtą ratą mokyklos stadione,“ – plačiai šypsodamasi priduria Ernesta.
Vėliau, paklausta, kuo Kuršėnai skiriasi nuo kitų miestų, ar jie kažkuo išsiskiria ir ar jie yra ypatingi, pašnekovė atsako: „Man jis ypatingas, visų pirma, žmonėmis! Kuršėnai turi tą bendruomeniškumo jausmą, kuris jaučiamas net negyvenant čia.“ Moteris prisipažįsta džiūgaujanti dėl tiek daug įdomių žmonių, kurie įvairiomis veiklomis garsina Kuršėnus. Juokaudama ji priduria: „Gal švarus Ventos pakrantės vėjas įkvėpė tiek talentų?“ Gimtasis kraštas Ernestai ypatingas ir dėl mamos balandėlių, cepelinų, kugelio ir kotletų, kurių niekur kitur ji neras. „Todėl man ir turbūt daugeliui išvykusių kuršėniškių tėvų svetingumas yra didžiausia paskata grįžti, nes jie – mūsų ambasadoriai! O grįžus, žinoma, negali neįvertinti gražėjančio miesto – aikštės fontanų, supynių pakrantėje, parko, naujos kavinukės, skulptūros puodžiams, renovuojamų gatvių: po daugelio metų pagaliau atnaujinta mano mylimiausia – Darbo gatvė – viena ilgiausių gatvių Kuršėnuose.“
Nuo Kuršėnų vaizdinio nuklydus į prisiminimus, pašnekovė prabyla apie savo jaunystę ir pomėgius: „Labiausiai domėjausi… viskuo! Lauryno Ivinskio gimnazija leido išbandyti ir atrasti save pačiose įvairiausiose srityse – nuo teatro iki žurnalistikos. Buvau ir dainininkė, ir šokėja, piešiau, kūriau eilėraščius, žaidžiau krepšinį, vedžiau renginius, dalyvavau projektinėse veiklose… Apie 2000-uosius metus mokykla atnaujino kompiuterių klasę. Pamenu tai kaip didžiausią stebuklą – po pamokų laiką leisdavau joje kurdama savo žurnalą: stumdydama tekstus, keisdama šriftus, ieškodama gražesnių paveikslėlių paprastu Microsoft Word’u! Gal tai buvo buvo mano grafinio dizaino pagrindai? O gal dėl labai gražaus informatikos mokytojo aš ten tūnodavau?“ – atviraudama nusijuokia Ernesta. Ji taip pat prasitaria, jog tik paskutiniais metais mokykloje labai susidomėjo geografija, „kaip dabar galvoju – galimai dėl to, kad jos vienintelės dar nebuvau įkandusi.“ Merginą traukė kelionės, pažinimas ir pramogos. Tačiau juokdamasi ji prabyla, jog „turbūt todėl, kad norėjau išmokti visus Nevėžio intakus ir pagaliau skirti Kirgiziją nuo Kazachstano. Trumpai tariant, mano gyvenimo tikslas, matyt, buvo išmėginti viską ir tame kelyje gerai leisti laiką. To siekiu ir iki šiol!“
„Kai buvau vaikas, labai norėjau būti buhaltere,“ – paklausta apie savo vaikystės svajones prabyla Ernesta. „Keista, nes matematika siaubingai nesisekė, o studijų metais tuo darsyk įsitikinau – šešis kartus pakartotinai laikiau aukštosios matematikos egzaminą. Tiesiog žaisdavau ir įsivaizduodavau save su skaitliukais, besisklaidančią popieriuose ir nieko nespėjančią. (Beje, ši svajonė po labai daug metų trumpam išsipildė.) Tačiau didesnę dalį gyvenimo siejau su kūryba: svajojau turėti savo žurnalą ar laikraštį, rašyti apie keliones, madą, dalintis nuotraukomis ir patarimais. Galima sakyti ir ši svajonė išsipildė – turėjau daug savo kurtų žurnalų, tik skaitytojų mažiau,“ – plačiai šypsodamasi pašnekovė dalijasi prisiminimais. „Šiandien stengiuosi nesvajoti ir vadovautis žinomo filosofo Mikės Pūkuotuko išmintimi: „Mano mėgstamiausia diena yra šiandien“! Ateityje, aišku, yra planų, tokių kaip apkeliauti Lietuvą kokiu neįprastu būdu, pavyzdžiui, su vaiku ant dviračio. O paskui – aplink pasaulį. Turbūt lėktuvu,“ – šitaip pokalbį apie vaikystės troškimus užbaigia Ernesta.
Atviraudama, kaip prasidėjo jos kelias iki šiandienos, moteris pasakoja, jog pasirinkimas studijuoti geografiją Vilniaus universitete, jos nuomone, ir buvo ta teisinga pradžia, dėl kurios ji atrado viską, ką turi dabar: „sostinę, kurią įsimylėjau, draugus, kurie lydi iki šiol ir save – energingą ir kūrybišką, – būtent tokią, kokia esu įdomi pati sau.“ Po studijų baigimo Ernesta dirbo ne vieną su profesija nesusijusį darbą, pavyzdžiui, apskaitininke, nes norėjo išmokti loginio mąstymo, administratore, nes norėjo būti tarp žmonių, vairuotoja, nes jai tai atrodė geriausias būdas pažinti Vilnių. „Dariau viską, kas tuo metu atrodė įdomu ir į visus darbus stengiausi žiūrėti kūrybiškai. Tik dabar suprantu, kad tų visų bandymų dėka atsidūriau čia, kur esu – geografinių informacinių sistemų įmonėje Hnit-Baltic, kur kuriame ir parduodame kartografavimo [žemėlapių kūrimo] priemones ir sprendimus. Esame pirmojo Lietuvoje žemėlapio www.maps.lt kūrėjai, įgyvendiname daug skaitmeninės kartografijos projektų. Kadangi pats GIS kūrimo procesas man sudėtingas, aš esu atsakinga, kad žemėlapiai būtų įdomūs, matomi ir suprantami visiems: per socialinius tinklus, internetinius puslapius ir renginius! Būdama rinkodaros specialistė kuriu plakatus, svetaines ir kitus grafikos dizaino elementus, rašau tekstus ir kitaip skleidžiu GIS idėjas. Pagaliau esu geografijoje ir kūryboje vienu metu!“ – Šitaip entuziastingai atvirauja pašnekovė. „Mano darbas man kaip geras laisvalaikis,“ – prasitaria ji ir tam, kuris norėtų dirbti tokį darbą kaip ji, pataria: „Būk kūrybingas, energingas, mylėk geografiją ir tau pasiseks! Adobe Photoshop ir Adobe Illustrator žinios būtų tik privalumas.“ Tačiau paklausta apie nusivylimus ir iššūkius, nutikusius darbe, Ernesta prisipažįsta: „Esu užkietėjusi optimistė – kiekvieną trūkumą mintyse paverčiu galimybėmis taip greitai, kad nespėju pastebėti, jog išvis buvo kokių trūkumų.“ O didžiausiu savo asmeniniu laimėjimu ji laiko projektą „Kai (man) keliaut smagu!“ Moteris, įkvėpta geografijos studijų, padedama savo įmonės ir iš didelės meilės žemėlapiams, kelionėms bei fotografijai, aplankė ir įamžino daugiau nei šimtą Lietuvos kaimų ir miestelių, turinčių įdomius pavadinimus – nuo Šveicarijos iki Bedugnės, visus Čigonus, Lokius, Žiogus, net Gražuolius. „Buvo labai įdomu turėti tikslą keliaujant po Lietuvą, rinkti tuos įdomius vietovardžius, atrasti naujų vietų. Kartais važiuodavome be plano 100 km vien tam, kad galėčiau Velykoms nufotografuoti Margučių kaimą. Arba palikę mašiną, eidavome pelkėtu mišku ieškoti Amerikos! Visa mano aplankytų vietovardžių kolekcija: http://arcg.is/2i9sK8M arba mano Facebook profilyje:
Pokalbiui vėl sugrįžus ties Kuršėnais, Ernesta, paklausta, ko trūksta gimtajam miestui, atvirauja: „Kuršėnams reikėtų vieno labai ryškaus turistinio objekto, kuris išskirtų miestą iš kitų, dėl ko visi norėtų pas mus užukti. Didelio užrašo „Kas dar į Kuršėnus?!“ Ąsočio formos apžvalgos bokšto? O gal vienintelio Lietuvoje restorano, kurio meniu sudarytų visų kuršėniškių mamų firminiai patiekalai?“ – Juokdamasi prasitaria ji. „Nežinau. Mielai nusifotografuočiau ir prie vienintelės Lietuvoje Kuršėnų vyniotinio skulptūros. Jau matau viziją, kaip ji atrodytų ir kur galėtų stovėti. „Tai, kas mums padeda išsiskirti, mums padeda būti.“ Reikia labai gerai pagalvoti apie ryškų sprendimą miestui. Gal atkurti Ventos pakrantę, pastatyti kokį pavojingai kabantį tiltuką per upę? Toje pakrantėje prabėgo mano dienos, todėl labai norėčiau, kad ji atgytų!”
Rinkodaros specialistė Ernesta, pokalbiui pasibaigus, savo kraštiečiams linki: „Būkite laisvi, drąsūs, nepergyvenkite, jei kažkas nesiseka (pavyzdžiui, matematika), jei nežinote savo kelio. Svarbiausia – atsipalaiduokite ir būkite laimingi! Pastebėjau, kad kai žmogus laimingas, jam nėra jokių kliūčių, pats gyvenimas viską sudėlioja! Kuršėnuose gyvenantiems linkiu didžiuotis savo miestu, nebijoti įnešti naujovių, o išvažiavusiems – nepamiršti grįžti!“
„Kas iš Kuršėnų?!” komanda dėkoja Ernestai Asanavičienei už nepaprastai įdomų ir atvirą pokalbį bei linki, jog jos vizijos Kuršėnams iš tiesų taptų realybe!