Eduardas Klenauskis

Laba diena! Šiandien norime jus pradžiuginti dar viena įkvepiančia istorija, kurios autorius – šiuo metu Vilniuje gyvenantis žaidimų kūrimo įmonės „Applava“ vadovas Eduardas Klenauskis.

Buvęs kuršėnietis mokėsi Daugėlių ir Pavenčių vidurinėse mokyklose, o savo gimtąjį miestą paliko prieš kiek daugiau nei dešimt metų. Paklaustas, kokie prisiminimai labiausiai susieti su Kuršėnais, sako: „Vaikystė, tėvai ir namai – pačios pirmos asociacijos, kurios kyla išgirdus šį žodį. Čia prabėgo gražiausi vaikystės metai. Su nostalgija prisimenu skanius mamos blynus su tėčio rinktomis šviežiomis miško uogomis, vakarinį kregždžių krykštavimą, ošiantį pušyną ar naktimis tolumoje prariedančio traukinio garsą. Kuršėnai – ramybės kampelis nuostabios gamtos apsuptyje.“

Eduardas noriai pasakoja ir apie laiką, leistą gimtinėje: „Gyvenau pušyno ir Daugėlių stadiono pašonėje, tad tai ir buvo dvi mėgiamiausios vietos, kuriose su draugais leisdavome laiką. Vasaros atostogų metu nuo pat ankstyvo ryto žaisdavome futbolą, o saulei įsismarkavus šešėlio ieškodavome netoliese esančiame pušyne.

Gyvenant Kuršėnuose, būdų save realizuoti tikrai buvo daug. Norintiems išbandyti sportą buvo galima rinktis krepšinio, futbolo, imtynių treniruotes. Mėgstantiems meną ar kūrybinę veiklą buvo siūlomi įvairūs dailės, muzikos, teatro, aviamodeliavimo, radiotechnikos, keramikos būreliai. Dalyvavimas miesto ar mokyklos švenčių renginiuose taip pat buvo įsimintinas. Tačiau man didžiausią įspūdį paliko dalyvavimas Kuršėnų Kūrybinės raiškos centro organizuojamuose projektuose. Sutikau be galo daug nuostabių, kūrybingų, iniciatyvių žmonių. Dalyvavimas tokiuose projektuose formavo tam tikrus asmenybės bruožus, skatino saviraišką, ugdė komunikabilumą, gebėjimą išklausyti ir įsiklausyti, pažvelgti į įvairias situacijas kitu kampu. Visi buvome tarsi viena didelė šeima ir komanda, tad džiaugiuosi turėjęs galimybę būti to dalimi.“

„Programavimu susidomėjau dar mokyklos laikais. Iki šiol žavi pats principas – turi užduotį, tikslą, ir komandų pagalba tas užduotis gali įvykdyti. Šiek tiek primena detektyvinės bylos narpliojimą, kai turi visus įrankius ir įkalčius, ir žingsnis po žingsnio keliauji tikslo link.

Pradėjau nuo gana nesudėtingų programų kūrimo. Buvau sukūręs vizitinių kortelių, marškinėlių maketavimo programą, keletą viktorinos tipo žaidimų. O didžiausia motyvacija kurti buvo grįžtamasis ryšys iš vartotojų. Deja, tuo metu labai didelių būdų realizuoti savo sukurtų produktų nebuvo, kadangi nebuvo elektroninių parduotuvių ir apskritai interneto erdvė buvo pakankamai naujas ir neišvystytas dalykas. Tad programavimas tuo metu buvo tik savotiška laisvalaikio praleidimo ir saviraiškos forma.

2006 metais atvykau į Vilnių studijuoti. Baigiau finansų ir draudimo matematikos studijas. Būdamas paskutiniame kurse, atlikau praktiką draudimo brokerių įmonėje, kurioje po praktikos ir likau dirbti. Dirbau tikrai nuostabioje aplinkoje su šauniu kolektyvu, įgavau daug patirties, turėjau puikias sąlygas tobulėti. Atrodo, ko daugiau ir benorėti, kai viskas klostosi sėkmingai. Bet tuo pačiu metu, turėjau ir didelį pomėgį programavimui. Savo laisvą laiką skirdavau įvairiems projektams, programavimo įgūdžių tobulinimui, technologijų pažinimui. Tad po keletos metų eksperimentų, žinių ir patirties kaupimo su kolega 2014 m. kartu įkūrėmė žaidimų kūrimo įmonę – Applava. Be pagrindinės savo funkcijos – žaidimų programavimo, kartu rūpinuosi visais įmonės veiklos procesais, taip pat žaidimų duomenų analize, bendravimu su leidėjais bei partneriais.

Sprendimas pradėti kurti žaidimus neatsirado per naktį ir turbūt labiau buvo to nuoseklaus ir sistemingo darbo bei pomėgio rezultatas.

Viena pagrindinių taisyklių, kurios laikėmės nuo pat įmonės įkūrimo pradžios yra ta, kad mes nekuriame žaidimų pagal kitų užsakymus, t.y. įgyvendiname tik savo pačių idėjas ir kuriame turėdami savo viziją. Man asmeniškai labiausiai patinka mūsų kurtas mini futbolo žaidimas „Football Blitz“ ir žaidimas „Adventure Cube“, kurio išleidimu rūpinosi leidėjas iš Prancūzijos.

Žinant šiuolaikinį gyvenimo tempą, nenuostabu, kad didžioji dalis žaidėjų žaidžia labai trumpai ir esant tik tam tikroms situacijoms, stengiantis išnaudoti kiekvieną laisvą minutę, pvz. važiuojant metro, stovint eilėje ar pan., tad kuriant žaidimus į tai turime atsižvelgti. Žaidimų mechanika turi būti labai paprasta, intuityvi, o žaidimo koncepcija tokia, kad per labai trumpą laiką žaidėjas galėtų pasiekti didelį progresą žaidime. Angliškai tokio tipo žaidimai vadinami „casual games“. Tačiau turime ir tokių žaidimų, kurie tam tikra prasme yra ir mokymosi priemonė – tai žodžių žaidimas „Wordo“, šalių ir jų sostinių atminties žaidimas „Capital Cities“.

Žaidimų kūrimo procesas susideda iš daugybės mažesnių dalių: idėjų generavimas, prototipų kūrimas, analizės įrankių diegimas, žaidimo testavimas ir pan. Kartais atsitinka taip, kad idėja atrodo gera, tačiau sukūrus prototipą ir jį išbandžius tenka žaidimo idėjos atsisakyti, nes nepateisina mūsų pačių lūkesčių. Tad daug laiko gali būti sugaišta pačioje pirminėje stadijoje – žaidimo idėjos/koncepcijos paieškose. Turint žaidimo idėją, sukurti nesudėtingą laisvalaikio tipo žaidimą ir pilnai jį paruošti išleidimui galima per 1-2 mėnesius, kartais ir greičiau.

Noras įrodyti sau, kad nieko nėra neįmanoma ir matomas progresas, rezultatas tikslo siekimo metu yra du pagrindiniai dalykai, kurie mane motyvuoja.“

„Kas iš Kuršėnų?!” skaitytojams Eduardas linki: “Visų pirma, pasitikėti savimi ir neeikvoti energijos savo pačių susikurtoms baimėms ir neužtikrintumams. Antras dalykas, nepamiršti, kad nesėkmės, nesvarbu, didelės jos ar mažos, yra sudedamoji tikslo siekimo dalis ir reikia išmokti priimti tai kaip neišvengiamą dalyką. Trečia, linkiu kantrybės ir nuoseklumo – niekada nepasiduoti ir žingsnis po žingsnio artėti savo tikslo link.”

Dėkojame Eduardui už nuoširdų pasakojimą ir linkime jam sėkmės savo gyvenimo kelyje!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *