Monika Jociute

Laba diena! Šiandien pristatome jau vienuoliktąją #KasišKuršėnų?! istoriją, kurios autorė – Monika Jociutė. Ši mergina Kuršėnuose gyveno 10 metų, vėliau su šeima išvyko gyventi į Londoną, kuriame liko iki šiol. Interviu Monika pasakoja apie savo kelią architektės karjeros link, prisiminimus iš vaikystės bei šiuo metu vykdomą didžiulį projektą. Skamba įdomiai? Kviečiame skaityti!

–         Monika, kokie Kuršėnai yra išlikę Jūsų atminty?

–         Kuršėnai – mano gimtinė. Tai prisiminimai apie namus, šeimą, draugus. Pirma mintis visada kyla apie senelius, su kuriais praleidau daug laiko ir esu labai dėkinga. Mano tėvai visada buvo nuolat dirbantys žmonės, todėl, kai augau, seneliai skyrė nemažai laiko mano priežiūrai, auklėjimui ir žinoma lepinimui. Kuršėnai man – komfortas, nes labai daug gerų prisiminimų yra išlikę iš vaikystės.

–         Kokia Jūsų mėgstamiausia vieta Kuršėnuose?

–         Mano seneliai turėjo sodą prie vandens karjero, tai buvo ir yra mėgstamiausia mano vieta Kuršėnuose. Ten prabėgo daugybė mano vasarų. Jau gyvenant Londone, kai grįždavome, ten vykdavo daug smagių šeimos susitikimų. Nors sodo dabar jau nebėra, man tai ypatinga vieta – dažnai pagalvoju ir pasiilgstu šito laiko. Paplaukioti valtele karjere man norisi dažnai.

–         Kaip praėjo Jūsų vaikystė Kuršėnuose?

–         Aš turėjau labai spalvingą vaikystę. Tada dar nei aš ir nei vienas iš mūsų draugų neturėjome kompiuterių, todėl daug laiko praleisdavome visi kartu. Prisigalvodavome įvairios veiklos ir linksmybių, kieme žaisdavome ir bendraudavome iki vakaro. Tik nesenai supratau, kokie mes buvome savarankiški vaikai, augdami Kuršėnuose. Tai išliko iki šiol – kaskart grįžusi matau, kokie savarankiški vaikai yra augantys mažame miestelyje, nes čia yra bendruomenė, čia jie turi laisvę ir saugumo jausmą.

–   Ar dažnai tenka apsilankyti Kuršėnuose?

–         Stengiuosi apsilankyti bent kartą metuose, nors, žinoma, norėtųsi dažniau. Man patinka grįžus į Kuršėnus pasivaikščioti mažomis gatvelėmis, kurios, kai buvau vaikas, atrodė tokios didelės. Patinka ir paklaidžioti po Kuršėnus vienai bei aptikti tokių neįprastų vietų, kurių net vietiniai gyventojai kartais nežino. Tai yra man labai mylimas miestelis su daug gražių vietų ir prisiminimų.

–         Apie ką svajojote gyvenant Kuršėnuose? Ar pavyko šią svajonę įgyvendinti?

–         Mano mama visada man sako, kad pieštuką rankose pradėjau laikyti nuo tada, kai išmokau vaikščioti. Apipiešdavau visas namų sienas, netgi kaimynų duris, nors man buvo vos daugiau nei vieneri metai. Kai sulaukiau dešimties, persikėlėme gyventi į Londoną; neturėjau supratimo, ką reiškia didelis miestas ir jo galimybės bei privalumai. Kuršėnuose, kai mokiausi mokykloje, buvo koncentruojamasi į pagrindinius mokslus, tokius kaip matematika, lietuvių kalba ir kt. Kas susiję su meno sritimis, to, manau, ateity būtų labai pritrūkę mano tobulėjimui. Užtat mano senelis buvo menininkas. Jis ir supažindino mane su menu, skirdavo nemažai laiko mane mokyti. Kai būdavau viena namie, aš laiką praleisdavau su pieštukais, popieriumi ir žirklėmis. Džiaugiuosi, kad dabar Kuršėnuose veikia meno mokykla, kuri suteikia galimybę jaunimui ieškoti savęs dailės srityje.

–         Kas paskatino mokytis architektūros meno?

–         Aš atėjau į architektūros kelią beveik atsitiktinai. Negaliu pasakyti, kad visada svajojau tapti architekte – mano svajonė tapti sekančia Diane fon Furstenberge tęsėsi ilgai, tačiau užgeso labai greitai, kai pradėjau mokytis mados dizaino 2008 metais. Tuo metu dėstytoja pastebėjo mano sugebėjimus, susijusius su architektūra, apie kuriuos pati dar nežinojau ir neturėjau jokio supratimo. Ji pavadino tai talentu, kuris yra įgimtas ir supažindino mane su šia sritimi.

–         Ką šiuo metu veikiate gyvenime?

–         Šiuo metu aš dirbu Hawkins/Brown Architects kompanijoje, trečius metus iš eilės laimėjusia geriausios architektūros kompanijos vardą Londone. Aš dirbu su didžiausiu šiuo metu infrastruktūros projektu Europoje: teikiu ekspertės pagalbą ir koordinuoju Tottenham Court Road stoties statybų procesą.

Tottenham Court Road stotis yra dalis naujausios Elizabeth Line metro linijos stotis, kuri pradės veikti jau 2018 metais. Ši linija žada pritraukti ilgalaikę ekonominę plėtrą į Londoną ir bus 100km tarp Heathrow ir Reading. Ši linija bus sudaryta iš 40 stočių, iš kurių 10 yra visiškai naujos ir 6 iš jų – po žeme, įskaitant Bond Street,Tottenham Court Road ir Liverpool Street Station.

Aš esu viena iš kasdienių kontaktų su projektavimo komanda ir rangovu, koordinuojanti procesus su abejomis šalimis. Mano pagrindinis darbas yra valdyti įvairius platformų ir tūnėlių dizaino paketus. Esu atsakinga už klausimų koordinavimą su inžinieriais, statybų ir dizaino vadovais, derybas su subrangovais ir atsakinėjimą į techninius klausimus, pranešimų apie išankstinius įspėjimus, susijusius su esminiais projekto klausimais, rengimą.

–         Kaip prasidėjo Jūsų karjera?

–         Kai baigiau bakalauro studijas ir pradėjau dirbti didelėje kompanijoje – Lifschutz Davidson Sandilands, buvau tik maža žuvelė dideliame tvenkinyje. Mano tikroji karjera prasidėjo baigus magistro studijas prieš keletą metų. Universitete turėjau labai gerą dėstytoją. Jis mano bakalauro studijų metu ir baiginėjant magistrą vertė atlikti daugiau nei reikalaujama ir taip išplėsti savo limitus. Baigusi studijas pradėjau su juo dirbti įvairiuose architektūros konkursuose. Vėliau, kartu dirbome toje pačioje kompanijoje prie būsto projektavimo projektų. Tuo laikotarpiu įgijau tikrosios profesionalios praktikos ir taip prasidėjo mano karjera. Patirties turėjau pakankamai, tad nusprendžiau, kad laikas didesniems darbams: pradėjau dėti maksimalias pastangas, jog galėčiau dirbti ties savo svajonių projektu. Tai man užtruko kelis varginančius mėnesius, kadangi turėjau tinkamai paruošti savo projektų portfelį. Galiausiai man pasisekė ir šiuo metu dirbu vienoje iš geriausių Londono architektūros studijų prie didžiausio Europoje infrastruktūros projekto.

–         Kokių įdomybių pasitaiko Jūsų darbo praktikoje?

–         Visuose projektuose iškyla problemų, susijusių su projektavimo, proceso užtikrinimo, autorių programų vėlavimu ir darbo, kaip labai didelės sutartinės struktūros, dalimi. Savo kasdienėje praktikoje naudoju sutartinius mechanizmus, leidžiančius kontroliuoti suinteresuotųjų šalių, klientų, rangovo ir dizainerių sluoksnius. Būtent tada, kai viskas pradeda funkcionuoti netinkamai arba yra apeinama, sunkumai kyla dėl projekto pristatymo. Yra daug veiksnių, dėl kurių dabartinio projekto valdymas buvo iššūkis: projekto mastas ir sudėtingumas, pratęsta projektavimo ir statybos laikotarpių trukmė, dalyvaujančių šalių skaičius ir sudėtinga projekto komanda.

Crossrail mastas ir trukmė skatina bendradarbiavimą ir kompromisą tarp dalyvaujančių šalių. Tuo pačiu metu ji aiškiai išreiškia izoliacijos padarinius. Dažnai egzistuoja neišvengiamos filosofijos aplinkybės, tačiau jos leidžia persvarstyti perspektyvą ir suprasti, iš kur kilo ši filosofija.

Laikas, kurį skyriau šiam projektui, liks įdomi patirtis. Aš turėjau pasiekti aukštą atsakomybės lygį ir buvau susidūrusi su daugybe iššūkių. Dirbdama multidisciplininėje aplinkoje kaip inžinierinės įmonės subrangos konsultantas įvertinu daugybę sąsajų, į kurias reikia atsižvelgti, rengiant didelius infrastruktūros projektus, ir suprasti, kad architektūrinis dizainas tokio dydžio projekte yra priklausomas nuo biudžeto ir programos. Tokioje aplinkoje sunkiau ir svarbiau nei bet kada aiškiai ir tvirtai paaiškinti architektūros dizaino svarbą ir ginti nuo nepageidaujamų pokyčių.

–         Ką galėtumėte patarti jaunam žmogui, kuris taip pat norėtų užsiimti panašia veikla?

–         Jokios knygos negali visiškai paruošti jūsų šitam darbui. Jeigu norėtumėte tapti architektu, patarčiau  keliauti per jums nepažįstamas teritorijas – kultūrą, meną, politiką, ekonomiką, klientus, statybos pramonę, vartotojų grupes, naujas technologijos, konsultantus – platesnis bendruomenės sąrašas yra begalinis… Jūs turite būti ryžtingas ir nebijantis sunkaus darbo, komunikabilus kaip ir daugelyje kitų specialybių. Negalima bijoti kritikos ir konkurencijos – tik taip pasieksite savo tikslą. Svarbiausia būti savimi, nesižvalgyti į kitus, taip bėgant laikui suprasite, jog tapote ekspertu savo darbe.

–         Kokių 3 pagrindinių savybių reikia, norint dirbti panašų darbą į Jūsų?

–         Kantrybės, aistros ir nusistatymo.

–        Ar turite gyvenime autoritetų, kurie Jus įkvepia?

–        Mano tėvai yra mano autoritetai, mano užnugaris, mano draugai, mano palaikytojai. Jie niekada nebijojo sunkaus darbo ir išmokė mane, kad be jo nepasieksi nieko. Tėvai visada palaikė mano idėjas ir padėjo įveikti gyvenimo sunkumus. Esu be galo jiems dėkinga už viską.

Ačiū Monikai už šaunią išsamią istoriją ir linkime puikiai užbaigti šiuo metu vykdomą projektą! Sėkmės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *