Sveiki, skaitytojai! Pristatome Jums dar vieną nuoširdų ir atvirą interviu su neformaliojo ugdymo specialistu Laimonu Ragausku. Tikimės, kad ši istorija Jus sudomins bei įkvėps. Dėkojame Laimonui, kad sutiko pasidalinti savo gyvenimiškomis patirtimis, laimėjimais ir linkime didžiulės sėkmės ateities darbuose!
Nuo kokių paprastų žingsnių prasidėjo Jūsų kelias iki dabar? Kur buvo pradžių pradžia?
Pati pradžia buvo tikriausiai mokykloje, 11 klasėje, kai gavau pasiūlymą įsitraukti į mokyklos projektą „Kviečiam į rinkimus“. Ten galėjo sukurti savo partiją, daryti rinkimus ir penktadienį būdavo išrenkama laimėjusi partija, kuri galėjo būti visiškai fiktyvi arba remtis tikru pavadinimu. Įsitraukęs į šią veiklą, gaudavau galimybę išvažiuoti į Lietuvos Respublikos Seimą bei pasimuliuoti kaip jis veikia. Sudariau porą tokių projektų 11-12 klasėje, o tada būtent tą vasarą, po 12 klasės pavyko ten išvažiuoti ir nuo tos žaidybinės politinės partijos pradėjome dirbti su tikrais politikais. Įtraukiau į jaunimo organizaciją Kuršėnuose, kuri buvo susijusi su politine organizacija. 1999 metais buvo pasiūlymas iš savivaldybės pradėti kurti regioninę jaunimo politiką ir įkurti jaunimo reikalų tarybą. Ėmiausi to darbo su kitais žmonėmis, apsibrėžėme nuostatus ir tuo metu pradėjau vis aktyviau ten veikti. Kažkur nuo 2000 metų pradėjau dirbti su kūrybinės raiškos centru.
Žinome, kad dabar dirbate su jaunimu, sakykit ar sunku šiais laikais suprasti jaunų žmonių poreikius? Kaip su jais bendrauti ir atrasti visapusišką ryšį?
Aš su jaunimu daugiau dirbau iki 2004 metų, tol kol buvau Kuršėnuose, tada buvo daug tiesioginio darbo su jaunais žmonėmis – įgyvendindavome vietines veiklas, jaunimo iniciatyvas, mainus, o nuo 2004 metų aš dirbu mokymų vadovu ir mano grupėse yra ne tik jaunimas, bet ir suaugę, savo srities profesionalai. Taigi, mano mokymų dalyviai gali būti nuo 18 iki 70 metų amžiaus. Žinoma, mokymuose kartais pasitaiko to darbo su jaunimu, tačiau dabar jis ne toks tiesioginis. Tai daugiau mokymai labai konkrečioje srityje, kaip ir šiuo metu dažnai tenka dirbti su Europos jaunimo komanda, bet tai yra intensyvūs 3-4 dienų mokymai, kuriuose jau yra aiški programa. Čia šiek tiek kitaip nei jaunimo darbuotojas jaunimo centre, kuriam reikia nuosekliai ir ilgai dirbti, kol įgyja pasitikėjimą ir gali plėtoti bei sudaryti sąlygas jauniems žmonėms tobulėti. Aš manau, kad atrasti tą ryšį nėra sunkiau, nei prieš 10 ar 20 metų, nes tie kurie dirba šitokį darbą jau žino, kaip tai daryti, nuo ko pradėti ir vistiek viskas ateina per pasitikėjimu grįsto santykio sukūrimą tarp jauno žmogaus ir darbuotojo ar mokymų vadovo, nes tik tokiu būdu gali būti augimas, tik tokiu būdu ateina supratimas ir priėmimas vienas kito. Tad aš manau, kad to santykio užmezgimo ir supratimo sąlygos yra tos pačios – įsigilinti, stengtis suprasti, susipažinti su jaunų žmonių kasdienybe. Žinoma, ta kasdienybė kinta greitai. Tam daug įtakos daro pokyčiai aplink mus, skaitmeninės technologijos, kurios labai plinta, todėl čia svarbu, kad žmonės užsiimtų ne teisimu, o įsigilinimu į jauno žmogaus gyvenimą.
Gal galėtumėte pasidalinti savo didžiausiu laimėjimu ir didžiausiu nusivylimu savo darbo srityje, jei tokių buvo?
Didžiausią sunku gal ir būtų išskirti, nes tų laimėjimų yra daug ir jie nėra tokie dideli, bet jei kalbant apie mokymus, tai kiekvienąkart man yra laimėjimas, kad žmonės įsitraukia, domisi, po mokymų sako, jog tai buvo geri mokymai, gera tobulėjimo galimybė. Smagu, kai jie jaučiasi pilni įkvėpimo, pasisėmę naujų idėjų, tampa labiau pasitikintys savimi ir jaučiasi galintys kažką nuveikti. Mano darbas ir susideda iš tokių mažų, bet kartu ir didelių laimėjimų. O dėl nusivylimo… Sakykim taip, aš pats buvau įsitraukęs į jaunimo politikos kūrimą rajoniniame lygmenyje, po to Lietuvoje nacionaliniame lygmenyje ir mačiau tikrai didelį progresą nuo 1997 iki kokių 2009 metų, tačiau tada, atėjus ekonominei krizei buvo stengiamasi visur viską numažinti ir pirmiausia buvo nukirpta jaunimo sritis, nes tai buvo kažkas naujo, kažkas dar neprigijusio. Žinoma, visiems sumažino biudžetą, bet jaunimui kai kur labai skaudžiai kirto. Po krizės netgi buvo toks įsitikinimas, kad viską turi finansuoti Europos Sąjunga. Iš tikrųjų nesmagu, kad tiek valstybė, tiek kai kurios savivaldybės nebenori prisiimti atsakomybės, bet reikia investuoti į jauną žmogų, nes būtent jis ir bus tas, kuris gyvens toje savivaldybėje ar mieste. Ir norint, kad jaunimas atrastų gyvenimą Lietuvoje, reikia investuoti į darbą su jaunais žmonėmis, jaunimo palaikymą, jų iniciatyvas. Dabar viskas vyksta labiau mikro lygmenyje, kur realiai nėra galimybės nuveikti kažką prasmingo. Galbūt yra finansuojami projektai už 500-1000 eurų, bet geriausiu atveju tu gali padaryti tik kažkokį renginuką už tokią sumą. Kažkokio sisteminio pokyčio neįmanoma sukurti.
Įvardinkite 3 savybes, kokiam reikia būti žmogui, kad galėtų dirbti tokį darbą kaip Jūsų?
Manau, kad žmogus turėtų pakankamai gerai jaustis su neapibrėžtumu, kai nėra viskas iki galo aišku. Aš dirbu laisvai samdomu mokymų vadovu, tai reiškia, kad iš tam tikros pusės ne visada žinau, ką veiksiu po metų, kur vesiu mokymus, apie ką, kas bus mano klientai, kas užsakovai, reikia išmokti su tuo gyventi. Ilgiau dirbant, žinoma, galima susiplanuoti pakankamai neblogai beveik metus į priekį. Manau, reikia nuolat mokytis kompetencijos, tai yra gebėjimo sekti naujienas, nuolat prisitaikyti, tobulėti ir žiūrėti kaip kinta aplinka, suprasti jauną žmogų. Taip pat labai svarbu yra atviras mąstymas, nes mokymuose reikia priimti daug įvairių požiūrių, kuriais žmonės dalijasi ir su tais požiūriais dirbti bei lyginti su savimi. Svarbu pasitikėti pačiu procesu, kaip viskas vyks, pasitikėti žmonėmis, kurie mokosi tam tikru būdu ir priimti tai, kad skirtingi žmonės skirtingai tobulėja. Nereikia bandyti įkišti žmonių į kažkokią vieną „dėžutę“.
Kaip praleidote savo jaunystę, kuo domėjotės?
Daug domėjausi fantastine literatūra, kai buvau maždaug nuo 10 iki 20 metų. Visada buvo įdomu, kokia ateitis, kas laukia rytoj. Taip pat domėjausi muzika, kuri yra pati naujausia, labiau „rytojaus“ muzika, garsai, kurie bus populiarūs tik rytoj arba už 5 metų, nuo 14 metų pradėjau didžėjauti Kuršėnuose. Dabar man lygiai taip pat nepatinka sena muzika, seni hitai, bet visada sudomina naujai atsirandantys dalykai. Be to, domiuosi technologijomis, ypatingai, kokią įtaką technologijos daro mokymosi procese, kaip aš jas galiu pritaikyti, nes vis daugiau mokymų atsiranda internetu tiesiogiai.
Kokia buvo Jūsų vaikystės arba jaunystės svajonė?
Kai buvau kažkur 10-13 metų, labai norėjau būti verslininku, tai buvo kažkas naujo, nes iki 1990 metų turėti verslą buvo nelegalu. Po to įstojau į verslo administravimą ir iškart pradėjau dirbti su nevyriausybinėmis organizacijomis, daug pasinėriau į tas veiklas. Tada netgi studijos nebebuvo pats svarbiausias dalykas, nors ir dabar esu įsitraukęs į 2 privačias įmones ir į 3 ne pelno siekiančias organizacijas, tai to vadybinio darbo yra visai nemažai. Nors dabar daugiau domiuosi švietimu, ugdymu ir mokymais. Jei atvirai, apie mokymų vadovo darbą tuo metu išvis nežinojau, čia kažkaip natūraliai išsivystė viskas. Bet man patinka tai, ką darau, nes darbas labai dinamiškas, dirbu ir Lietuvoje, ir užsienyje. Mano dalyviai taip pat yra iš įvairių šalių, kaip tik šiuo metu vyksta kursai internetu, kuriuose dalyvauja žmonės beveik iš 50 valstybių.
Kokie vaizdiniai iškyla akyse, prisiminus Kuršėnus?
Galbūt pirmiausia iškyla tie vaizdiniai, kuriuos dažniausiai matydavau, tai mano namai, keramikų kvartalas, mokykla, kurioje mokiausi 12 metų, įvairūs patyrimai, kurie buvo Kuršėnuose, taip pat tarptautiniai projektai. Pamenu, labai džiaugdavomės jeigu pavykdavo atsivežti užsieniečius. Vienu metu pasiekėme tokį lygį, kad įvairios organizacijos nebijojo daryti tarptautinius projektus ir į bažnyčią atvažiavo vokiečių ir lietuvių jungtinis choras, kuriame susirinko apie 100 žmonių ir beveik visi buvo užsieniečiai. Apie mus rašė laikraščiai, atvažiuodavo nacionalinė televizija, nes darėme tai, ko tuo metu nedarė niekas kitas Lietuvoje.
Ar Jūsų nuomone, Kuršėnuose yra kažkas tokio, ko nerasime kitame mieste? Kuo šis miestas ypatingas?
Nežinau ar tai būtų galima kažkaip išskirti… Anksčiau galėjome sakyti, kad būtent Kuršėnai vykdo tarptautinius projektus, kad tai yra puodžių sostinė ar, kad gamina skanius pyragus, tačiau šiuo metu aš pats mažai būnu Kuršėnuose ir gerai paieškojus, manau, galėtume atrasti kitų miestų ir miestelių, kurie kažkuo panašūs į Kuršėnus.
Paatviraukime, ko Jūsų akimis trūksta Kuršėnuose?
Manau, galbūt trūksta ambicijos ir vizijos. Aš pavyzdžiui tikrai nežinau (gal tai mano domėjimosi spraga) kokia vizija yra Kuršėnuose, kokią ją mato žmonės, kur link juda Kuršėnai, kokios industrijos ar paslaugos turėtų būti kuriamos, kaip jie galėtų išnaudoti tą vietą, kurioje yra… Kol kas nesimato ambicijos arba nesijaučia, kad būtų formuojamas kažkoks stiprus identitetas, kuris irgi būtų paremtas ne senomis pažiūromis, o dabartine realybe ir dabartiniais rinkos poreikiais.
Ko palinkėtumėte Kuršėnų jaunimui ir visiems skaitytojams?
Kuršėnų jaunimui palinkėčiau niekada nepergyventi dėl to, iš kur jie yra, jaustis gerai ten, kur yra, manau, jau pats tinklalapis „Kas iš Kuršėnų?“ įrodo, kad daug ką galima padaryti jūsų iniciatyvos dėka. Nereikia žiūrėti į apribojimus, nereikia klausytis skeptikų, kurie visada sakys, kad tai neįmanoma, nebijoti svajoti ir įgyvendinti savo idėjas. Taip pat ir kiti žmonės, kurie yra aprašyti čia, savo pavyzdžiu parodė, kad tam tikru momentu reikia nebijoti imtis iniciatyvos, nebijoti daryti dalykų, kurių galbūt niekas nedarė nei Kuršėnuose, nei Lietuvoje, nei Europoje, tačiau visgi sugebėti pasiekti to, ko labai nori!