Sveikas, skaitytojau! Norime pristatyti jau dvyliktą „Kas iš Kuršėnų?” istoriją. Šį kartą kalbinome Kamilę Kielaitę Sienkievič, kuri nuo gimimo iki Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos baigimo gyveno Kuršėnuose. Dabar Kamilė gyvena Vilniuje ir ten savo gyvenimą sieja su muzika, kuri jau nuo vaikystės buvo giliai įstrigusi jos širdyje. Pasakojime susipažinsite su prisiminimais iš pirmųjų koncertų, pamąstymais apie Lietuvos muzikos kultūrą bei nuoskauda, susijusia su mokykla. Įdomu? Tuomet nieko nelauk ir skaityk toliau!
– Ar galite pasidalinti savo prisiminimais apie Kuršėnus?
Tuo metu, kai gyvenome Kuršėnuose, atrodė, kad visas pasaulis ten. Aš stebiuosi, kiek veiklos mes susigalvodavome. Atviras Šiaulių rajono jaunimo centras mums būdavo tarsi laboratorija, kurioje galėjome įgyvendinti bet kokias savo idėjas. Kviesdavome grupes iš kitų miestų. Ir, nors labai anksti pradėjau keliauti po Lietuvą, Kuršėnai buvo ta vieta, kur sugrįždavome dalintis savo įspūdžiais apie keliones. Žinoma, kadangi tai mažas miestelis, neišvengdavome ir nesusipratimų, ir apkalbų, ir neteisingų vertinimų – visko buvo, tačiau miestas buvo gyvas.
– Kaip, iš Jūsų pusės žvelgiant, pasikeitė Kuršėnai per tą laiką, kai nebegyvenate čia?
Turiu įtarimą, kad internetas labai pakeitė žmonių bendravimo ir susitikimų dažnumą. Gaila, bet atrodo, kad Kuršėnai ištuštėjo. Aš atvykusi visada pagalvoju, kur jauni žmonės, ką jie veikia? Pamenu, mes, jaunimas, rinkdavomės “amfiteatre”, kurio nebeliko. Kuršėnai tuo metu buvo traukos centras! Matyt, yra daug faktorių, kodėl viskas šitaip pasikeitė, tačiau labai džiaugiuosi, kad entuziastai vistiek laiko Kuršėnus ant savo pečių ir nenuleidžia rankų, palaiko Kuršėnų dvasią.
-Kaip muzika atsirado Jūsų gyvenime?
Muzika yra visas mano gyvenimas! Išskirtinai net nėra kažkokio įvykio ar datos, tiesiog visa esybe buvau tame jau nuo mažens. Galbūt tik buvo vienas įvykis, kuris paskatino išmokti groti gitara. Žmogus, kuris palaikė mane visapusiškai buvo mokyklos pavaduotoja. Ji skatino mokytis. Nuo tada dauguma švenčių neapsieidavo be mano dainų. Tik prisimenu vieną įvykį, dabar keliantį šypseną, nors tuo metu palikusį nuoskaudą, kai tiek daug dalyvavusi mokyklos kultūrinėje veikloje, neradau savo nuotraukos mokyklos metų knygoje. Kai pagalvoji – smulkmena, bet, matyt, paaugliui tai ypatingai svarbu. Šiandien į šį įvykį jau žiūriu su ironija.
– Kaip Kuršėnai prisidėjo prie Jūsų muzikos kelio raidos? Koks jausmas aplanko koncertuojant Kuršėnuose?
Kuršėnuose buvo mano pirmasis pasirodymas po mokyklos baigimo. Gal dėl to, kad Kuršėnai mano atmintyje paliko nemažai ir skaudžių atsiminimų, labai ilgai vengiau didesnio kontakto. Tačiau, keičiantis gyvenimo vertybėms, požiūriui – širdyje nebeliko jokių nuoskaudų ir atsirado draugystė, kuo be galo džiaugiuosi. Tai, matyt, savotiškas procesas. Kaip sakoma: „Daryk tai, ko labiausiai bijai.” Ir nuoširdžiai, to pasirodymo bijojau labiau, nei koncertų užsienyje ar prieš kažkokius įtakingus žmones. O šiandien – džiaugiuosi! Atvertas visiškai naujas puslapis mano gyvenime – labai geros emocijos ir didžiulė meilė pakeitė jausmus, buvusius praeityje.
– Kaip vertinate geros muzikos suvokimą tarp lietuvių?
Aš manau, kad lietuviai mažai turėję geros muzikos. Tik dabar atsiranda tyrinėjimas, susidomėjimas kokybiška muzika. Juk ir pasirinkimas buvo labai nedidelis: mes neturėjome tikros muzikos kultūros, todėl labai sunku vertinti. Aš stengiuosi nepaliesti žmogaus erudicijos muzikos srityje, man svarbiau jo jausmų žemėlapis, kad mano muzika būtų suvokiama širdimi, kad nereikėtų klausytojui spręsti sudėtingų meninių lygčių, kad informacija būtų prieinama kiekvienam. Nes mano manymu, muzikos paskirtis yra ne auklėti, o gydyti žmogų – suteikti jam vilties išmokti mylėti save ir aplinką.
– Jeigu aplinkybės būtų susiklostę kitaip ir šiuo metu nebūtumėt muzikos sferoje, kaip manote, kur kitur išreikštumėt savo meninę sielą?
Sunkiai įsivaizduoju save kitur… Dievas labai akivaizdžiai man paskyrė dirbti tokį kūrybinį darbą. Gaila tik vieno, kad bijojau sekti savo širdies ritmu anksčiau. Žinoma, niekada nėra vėlu, užtai džiaugiuosi šiandiena. Mūsų kolektyve groja patys geriausi Lietuvos muzikantai; man pačiai tai buvo netikėta. Neturėjau tokio piešinio savo svajonėse. Mačiau didelius koncertus, bet nežinojau, kad viskas šitaip dėliosis. Tiesiog ėjau savo širdies ritmu: kūrėme, įrašinėjome ir komanda atsirado savaime. Tikiu, taip išsipildys ir kiti norai – tai tik laiko ir kantrybės klausimas.
Dėkojame Kamilei už interviu ir linkime įdomaus tolimesnio kelio muzikos pasaulyje.
Be to, dalinamės kuršėniškės akimirka iš koncerto: