Brangūs „Kas iš Kuršėnų?!“ skaitytojai! Džiaugiamės galėdami Jums pristatyti dar vieną istoriją, kuri priklauso talentingai aktorei Irenai Jankutei! Tikime, jog nuoširdumu ir šiluma kerintis interviu jus įtrauks ir leis pasimėgauti dar vienu sėkmingu pasakojimu.
– Pats pirmas klausimas yra iš dalies labai paprastas – kas Jus sudomino teatru? Kur prasidėjo Jūsų karjeros kelias?
– Teatras mane aplankė ir apgaubė savo mistika, grožiu ir turiningumu šeimoje, kurioje aš gimiau ir augau. Mano mama dievina operas ir operetes. Močiūtė Malvina mėgo organizuoti šventes. Mokykloje auklėtoja Irena Kviklienė ir mokytojai leido man reikštis ir įgyvendinti savo fantazijas, kurių prisigalvodavau vėlyvais vakarais.
Kur prasidėjo mano karjera? Ar aš padariau karjerą? Galbūt. Kitų akimis žvelgiant. Kalbant atvirai, nelabai gilinuosi, kas yra karjera. Branginu žmogiškuosius santykius ir iš jų išaugusius kūrinius. Tačiau, jei dabar reikėtų pateikti savo CV įrašyčiau 2002 metų spalio 16 dieną. Tai diena, kai aš ir mano du ištikimiausi kolegos (Gintarė Čepukonytė – Cechanavičienė ir Mykolas Vildžiūnas) sukūrėme kūrybos namus „Kaukių akademija“. Per čia ir vingiuoja visi mano ir kolegų karjeros keliai.
– Ar galite remdamasi savo patirtimi įvardinti, kokią įtaką teatras daro realiam gyvenimui?
– Sakoma, pats gyvenimas kaip teatras. Yra tame tiesos. Visų mūsų gyvenimai yra nepakartojami, nuostabūs, unikalūs ir žavūs. O teatras išryškina tas spalvas ir jausmus, kuriais tu šiuo metu gyveni.
– Koks vaidmuo per visą karjerą buvo pats įdomiausias, o galbūt ir sunkiausias? Kodėl?
– Pats įdomiausias vaidmuo yra dabar vykstantys gyvenimo pokyčiai ir mano pasirinkimai juose. Aš kasdien keičius vaidmenis: iš ryto esu direktorė kūrybos namuose „Kaukių akademija“, po kelių valandų – vitražinių lėlių spektaklio kurį netrukus išvys mažieji žiūrovai, aktorė, režisierė, pavakarę tampu režisieriaus B. Latėno dešiniąja ranka, o vakare namo keliauju su mintimis apie forumo teatro „4Rooms“ kuriamus vaidmenis. Ir viskas man įdomu. Kodėl? Nes man patinka tai, ką aš darau!
– Kaip ir minėjote, teatras, Jus apgaubė savo mistika ir grožiu, tačiau koks iš tiesų yra jo poveikis? Kokie jausmai Jus užplūsta įsikūnijus į savo vaidmenį? Ar jie nesikerta su Jūsų pačios jausmais?
– Cha! Labai platus klausimas. Žinot, sutinkti gyvenime įvairius žmones. Vieni iš karto prilimpa, nors ant dūšios dėk, o kiti – niekaip. Tada velėjiesi, velėjiesi iš mandagumo, kol galų gale išdrįsti atsisveikinti ir leidi eiti savais keliais. Tai taip ir su tais vaidmenimis.
– Ar kaip aktorei Jums lengva pastebėti žmones, kurie apsimetinėja?
– Ar lengva? Labiau nemiela pastebėti apsimetinėjantį žmogų. Apsimetinėjimas toli nenuves. Tikėti reikia, tikėti.
– Nėra nė abejonės, jog savo darbą mylite. Ir vis dėlto, jegu nebūtumėte aktorė, kokioje dar srityje save įsivaizduojate?
– Dėka aktorystės man teko pažinti daug profesijų. Aš gerbiu visų sričių atstovus. Mes visi esame susiję. Kiekvienas iš mūsų atlieka savo pareigas ir jos yra be galo reikalingos, naudingos mūsų gerbūviui. Tad nesvarbu, kas būtum, jeigu būtum. Tikėjimas tuo, ką darai, atsakomybė už tai, ką atlieki ir atsidavimas kiekvienam veiksmui yra svarbiausia.
– Ar turite kokių baimių?
– Och! Na, taip. Taip. Ir apie jas nelengva kalbėti. Dabar galėčiau išsisukti iš šio klausimo atsakydama, jog turiu baimę vorams ir šunims. Bet gi ne apie šias baimes turbūt klausiate, taip? Pastaruoju metu labai daug stebiu ir gaudau save už „baimės skverno“, kai netikėtai aplanko JI: „O jei nepavyks? O jei nuvilsiu? O jei manęs nesupranta? O jei aš esu nepakankamai profesionali? O jei aš visai ne ten, kur turėčiau būti?“. Labai gera visa širdimi, sąmoningai suvokti, jog šios baimės – tai tik iliuzija, tik fantazija. Tokia pati fantazija, kaip ir ta, kurią mintydavau vėlyvais vakarais savo kambary, Šaltinio gatvėje, Kuršėnuose. Tad kam man tokios baimiškos fantazijos? Aš turiu pasirinkimo laisvę ir sąmoningai renkuosi atsisveikinti su pakeleive, vardu Baimė, ir su malonumu paduodu ranką kitiems pakeleiviams: drąsai, tikėjimui, žaismingumui, spontaniškumui ir aistrai.
– Koks yra jūsų gyvenimo moto?
– Kokius jausmus Jums kelia Kuršėnai ir prisiminimai apie gyvenimą čia? Ar dar sugrįžtate į šį miestą?
– Miestas yra žmonės, kurie gyvena jame. Aš dėkoju visiems, kas gimė, augo, gyvena Kuršėnuose. Jie visi įtakojo mane, jie formavo mano požiūrį, mano vertybes. Kiekvieną kartą grįždama džiaugiuosi, kad miestas keičiasi, gražėja, lengvėja. Aš su pasididžiavimu visiems sakau, jog aš – iš Kuršėnų!
– Ar Kuršėnai, jūsų nuomone, yra tinkama vieta augti ir atsiskleisti jaunam žmogui? Kodėl?
– Kuršėnuose gimė ir augo daug įdomių asmenybių. Kuršėnuose gyvena daug išmintingų, vidumi turtingų žmonių. Tad jaunam žmogui telieka atverti akis, ištempti ausis ir sugerti į save viską, ką geriausia jam duoda aplinkos žmonės.
– Ką galite palinkėti Kuršėnų jaunimui?
Mielas Kuršėnų jaunime, aš jumis tikiu! Kiekvienas iš jūsų esate vertas to, ko trokštate, kuo tikite besąlygiškai. Svajokite drąsiai, išgirskite save ir priimkite visas gyvenimo dovanas su meile.
Esame dėkingi Irenai Jankutei už nuoširdų ir atvirą pokalbį – linkime neprarasti trykštančio pozityvumo ir laukiame sugrįžtant į Kuršėnus!