– Kaip dažnai grįžtate į Kuršėnus ir kaip jaučiatės sugrįžęs?
– Bent kartą per mėnesį tikrai grįžtu pas tėvus. Mes labai gerai sutariame ir vertinu galimybę su jais bendrauti, todėl stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti kartu. Tačiau dabar, mano šeimoje atsiradus vaikui, į gimtąjį miestą grįžtu rečiau.
– Kur šiuo metu gyvenate ir ar pasiilgstate savo gimtojo miesto?
– Dabar gyvenu Vilniuje. Kadangi aš pats užaugęs name, o dabar gyvenu bute, jaučiuosi kaip narvelyje uždarytas, tad statausi namą šalia Vilniaus. Pasiilgstu gamtos, mažo miestelio. Kuršėnai būtent tokie ir yra. Manau, jog šis miestelis yra geras pavyzdys kitiems, nes čia – labai aktyvi bendruomenė. Galima ir Vilniuje, ir Londone susitikti su kuršėniškiais, ypač kai yra organizuojamas „Kas į Kuršėnus?“ vakarėlis!
– Ką labiausiai mėgote mokykloje, kai mokėtės pats? Kokie dalykai labiausiai patiko?
– Mokykloje mėgau dalykus, kurie man sekėsi lengvai, neįdedant daug pastangų – matematika ir programavimas. Man būdavo įdomu narplioti formules, ieškoti būdų, kad programa veiktų, ar kaip gauti rezultatą tokį, kokio reikia. Patiko eksperimentuoti ir galiausiai, kai pavykdavo, apimdavo didelis džiaugsmas. Taip pat vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje patiko lietuvių kalba, nes mokytoja Reimerienė šioje mokykloje man buvo viena įspūdingiausių mokytojų. Ji labai padėjo ruošiantis egzaminams, laiku pabaksnojo klaidas, o aš iš jų pasimokiau ir visai ne prastai išlaikiau egzaminą. Dar lankiau gitaros būrelį, kurį vesdavo Gedas Daugėla, o vėliau pas tą patį mokytoją eidavau ir į muzikos mokyklą.
– Ar jus galima vadinti unikaliu žmogumi, kurį domina ir tikslieji mokslai, ir kūryba?
– Aš nelaikau savęs unikaliu žmogumi. Manau, kad visiems reikia balanso, nes sprendžiant tik protines ar logines užduotis, labai pavargsta smegenys ir norisi atsipalaiduoti. Tuomet padeda kūrybinės veiklos, pavyzdžiui – grojimas.
– Kelerių metų pradėjote domėtis muzika?
– Gan vėlai. Pradinėse klasėse nemėgau tų vaikiškų muzikėlių, tačiau savo pirmąjį koncertą su draugais surengėme, kai man buvo penkeri – grojau į plytą sukaltais pagaliukais. Aš buvau jauniausias, o kitos narės jau buvo pakeliui į muzikinį išsilavinimą. Praėjome visą gatvę ir už centus pardavėme bilietus, už juos prisipirkome kramtomos gumos bei surengėme koncertą gatvės senelėms. Grupė vadinosi „M4+“ ir mūsų šūkis buvo: „M – meilė vienija mus, / 4 – reiškia 4 draugus, / + – reiškia +++ / Ir visa tai – grupė M4+.“
– Jūsų gyvenimas iki šiol yra neatsiejamas nuo muzikos – turite grupę. Kada ji atsirado ir kaip jūs derinate tai su savo darbu? Kas iniciavo grupės sukūrimą? Kiek grupėje yra narių?
– Grupė atsirado maždaug prieš keturis su puse metų. Aš visada apie ją svajojau, tad nudžiugau, jog atsirado žmonių, kurie sutiko ją suburti. Kartu mes galime geriau realizuoti parašytas dainas. Pavadinimas buvo sugalvotas iš angliško žodžio „Fiction“ (lt. fikcija) – tarp realybės ir kūrybos. Žodžio „Pramanai“ teigiama prasmė man labai patinka.
Grupės nuostabus gitaristas, aranžuočių autorius – Laurynas Vaitulevičius, būgnais groja Gediminas Stankevičius, pritariamasis vokalas – Judita Vaitulevičienė. Grupės narių skaičius labai kintantis. Įrašuose dalyvauja virš 12 žmonių, tarp jų – žmonės iš Danijos. Pats rašau tekstus, muziką, dainuoju, groju gitara bei dalyvauju įrašuose.
– Ar rengiate koncertus? O gal visa tai darote tik savo malonumui?
– Koncertuoju, pastaruoju metu dažniau gaunu pasiūlymus sudalyvauti Vilniaus miesto renginiuose. Paskutiniai koncertai su grupe buvo renginiuose „Kultūros naktys“ ir „Sostinės dienos“. Vienas aš irgi kartas nuo karto pagroju – per 12 metų, manau, tikrai galima suskaičiuoti 200 pasirodymų.
– Grįžtant prie Jūsų praeities, kur įstojote po mokyklos ir kaip jums sekėsi? Ar jums patiko mokslai, ar buvo kokių nors dalykų, kurie jus vertė apsigalvoti? Ką mokėtės, kas patiko/nepatiko?
– Stojimų pasirinkimo lapelyje rašiau keturias vietas – įstojau į „Programų sistemų inžineriją“ Vilniaus universitete, mokiausi gerai. Tuo metu man labai nepatiko, bet dabar vertinu įgytas žinias, nes jas dažnai naudoju praktikoje. Tuo metu man buvo sunku – didelis krūvis po mokyklos. Universitetas buvo didžiulis šuolis nuo jos, nes ten aukštoji matematika ir panašiai… Tai labai tolima dalykams, kuriuos mokiausi mokykloje. O aritmetika, logika – paprasti dalykai, kurių galima išmokti mokykloje ir jie labai praverčia gyvenime bei programavime. Man labai nepatiko tai, kad buvo mokoma ir tokių dalykų, kurie jau nebeegzistuojantys ir nebenaudojami praktikoje. O patiko tai, jog buvau Vilniuje – sveikas atstumas nuo tėvų paskatino išmokti gyventi savarankiškai, išsiaiškinti, iš kur atsiranda šaldytuve maistas, ir visus kitus dalykus. Išmokau vertinti visų žmonių padaryta darbą, dėl kurių turime sveikatos apsaugą, policiją, išsilavinimą, gatvių apšvietimą ir t.t. Bet universiteto nebaigiau: baigiau tris iš keturių studijų metų. Dirbti mažus programavimo darbelius pradėjau nuo pirmo kurso – gavau pinigų už tai, kad spręsdavau įvairias realias užduotis. Dabar, praėjus 10 metų po mokyklos baigimo, turiu 8 metų komercinę patirtį ir esu vyriausiasis programuotojas įmonės „Elseta“programinės įrangos skyriuje.
– Kaip ir minėjote, esate programuotojas, tad iš savo patirties pasakykite, kokių savybių reikia žmogui, norinčiam sekti jūsų pėdomis?
– Svarbiausia – savidisciplina – savęs motyvacija, nes mokytis reikia daug ir visą laiką, o tai yra smagu, jei atrandamas džiaugsmas. Jį atrasti nėra sudėtinga – tai gali būti pinigai, laimingi žmonės, kuriems padėjai, tavo atlikto darbo įtaka žmonijai ir t.t. Kitos labai svarbios savybės yra smalsumas, nusiteikimas, tikslumas ir aiškumas, gebėjimas valdyti savo laiką ir resursus. Dar labai svarbu suprasti, kada pailsėti, o kada dirbti, kada mokytis, kiek mokytis ir ką mokytis. Kartais iš šalies tai atrodo juokinga, bet, iš tiesų, tai – labai vertinga.
– Kodėl, Jūsų nuomone, Lietuvoje trūksta programuotojų?
– Čia net labai manyti nereikia, galima išanalizuoti situaciją. Viskas, kas buvo daroma realybėje, yra skaitmenizuojama. Jeigu buvo fizinės parduotuvės, dabar žmonės perka internetu. Kiekvienai parduotuvei reikia ir internetinės parduotuvės. Jeigu tavęs nėra internete, o tu turi kažkokį verslą – jis seksis sunkiai, nes, pavyzdžiui, stacionari reklama mažiau efektyvi nei skaitmeninė. Arba kad ir informacijos apdorojimo procesai, kuriuos atlieka žmogus. Jis skaičiuotų skaitliukus, atliktų aritmetinius veiksmus – tai juk geriau ir efektyviau daro kompiuteriai, todėl ir aš laikausi pozicijos, kad žmogus neturėtų daryti darbų, kuriuos galėtų padaryti mašinos. Tegul žmonės bendrauja, dalijasi patirtimi, mato pasaulį, o mašinos tegul atlieka lengvai automatizuojamus darbus.
– Jūsų nuomone, ar mokslas Lietuvoje yra pakankamai geros kokybės lyginant su užsieniu? O galbūt verta studijuoti ir kitoje šalyje?
– Verta ar ne – tegul žmonės nusprendžia patys. Man buvo gerai Lietuvoje, nes nereikėjo palikti artimų žmonių ir viskas buvo daug paprasčiau. Bent jau informacinių technologijų srityje mokymosi kokybė Lietuvoje yra tikrai gera.
– Pasakykite 3 dalykus, kurie padarė Jus tokiu, koks esate dabar.
– Tėvai ir pasirinkta aplinka, nes viskas, kas supa žmogų, jį ir formuoja, o draugai yra geriausi gyvenimo mokytojai. Ir atsitiktinumas – faktas, kad augau Kuršėnuose, mokiausi ten, kur mokiausi, atsidūriau situacijose, kuriose atsidūriau be savo sprendimo, patekau būtent į tą darbą, susipažinau su tam tikrais žmonėmis. Visų šių dalykų aš nesuplanavau, tai buvo visiškas atsitiktinumas.
– Pagalvokite apie savo viziją, kurią turėjote, pavyzdžiui, 12 klasėje, ir apie šiandieninį gyvenimą. Ar lūkesčiai sutampa?
– Yra geriau, nei aš tikėjausi. Aš jau seniai turėjau planą. Man informatikos mokytojas Arvydas Verseckas pasakė: „Jeigu programuosi, galėsi ir gitarą nusipirkti“ ir aš pagalvojau: „Hm… gera mintis.“ Jeigu man už kiekvieną paklaustą klausimą – „tai tu programuotojas ar muzikantas?“ – duotų po eurą, aš turbūt turėčiau tiek pat, kiek uždirbu.
– Ar turite žmonių, kurie Jums yra pavyzdys?
– Anksčiau vis kažką atkartodavau, beždžioniaudavau. Nesakau, kad tai blogai, nes kopijavimas – puikus būdas mokytis. Lygiavausi į dainų autorių bei atlikėją iš grupės „VOS VOS“ Domantą Razauską. Persikraustęs į Vilnių parašiau jam laišką, prašydamas jo pagalbos rašant dainas. Susitarėme susitikti, o nuvykęs išvydau ne tik jį, bet ir kitus kuriančius žmones. Mokiausi ir iš jų. Aš siųsdavau jam savo tekstus, o jis pasižiūrėdavo ir kritikuodavo. Aš į tai reaguodavau arba ne. Ir taip bandžiau eiti savo keliu. Muzikoje klausydamasis mokausi iš tų, kurie, mano nuomone, daro tai geriausiai. Pradžioje aš galbūt į juos žiūrėjau, kaip į dievus ir kopijavau, bet paskui tas pats Domantas Razauskas bandė sakyti: „Aš tau draugas, ne dievas.“ Vėliau atsirado Darius Žvirblis, Andrius Zalieska iš grupės „Arbata“. Jie – mano draugai ir vargu ar kas man geriau paaiškins ir pamokys už juos. O programavimo mokiausi iš savo bendrakursio – iš jo išmokau labai daug, jo dėka gavau pirmąjį darbą. Po to, žinoma, iš bendradarbių. Štai tokie mano autoritetai.
– Ar turite kokių nors didelių planų ar lūkesčių ateičiai?
– Lūkesčių – ne, planų – taip, esu linkęs tikėtis geriausio ir nenusivilti kažkam nepavykus. Nors mano tėvai labiau linkę tikėtis blogiausio ir apsidžiaugti, kai pavyksta.
Mano planai šiuo metu yra labai žemiški: statau namą, padedu augti mažam kūdikiui, kuris tuoj pradės vaikščioti, dirbu darbą, kuris patinka, nors labai dažnai ir „užknisa“. Didžiausias mano lūkestis – kad viskas būtų gerai, o ateities planų visų neišpasakosiu 😊.
– Grįžkime prie gimtojo miesto – koks, jūsų nuomone, yra tipiškas kuršėniškis ir kuo jis skiriasi nuo tipiško vilniečio ar bet kokio kito miestiečio?
– Aš nelabai mėgstu žmones skirstyti į tipinius ar netipinius. Gal kuršėniškis yra kūrybingas, nes iš Kuršėnų yra kilę labai daug pasižymėjusių kūrybingų žmonių. Pavyzdžiui, Eglė Sirvydytė, grupė „P.O.L.L.Y.“, „Thundertale“ vokalistas ir bosistas, Donatas Tamašauskas, Vilius Tamošaitis – GeraiGerai ir daug kitų. Būtent todėl manau, kad Kuršėnuose žmonės yra kūrybiški, o tai – gerų mokytojų dėka. Taip pat, man ne mažiau esminis kuršėniškių bruožas yra paprastumas. Pavyzdžiui, palyginus su vilniečiais – į renginius jie jau ateina su požiūriu, kad juos nustebintų, o kuršėniškiai – to neturi ir jų paprastumas bei nuoširdumas yra lengviau prieinami.
– Kokį patarimą, remiantis savo patirtimi, galite duoti jauniems kuršėniškiams?
– Patarimas būtų toks – darykite tai, ką galite geriausiai: angliškai skamba: „Do your best“. Ir „Keep strong“, nes yra visokių akimirkų, kurias reikia iškentėti. Jos praeina, o vėliau vėl viskas būna gerai.