Koks jausmas užplūsta grįžus į Kuršėnus? Ar dažnai aplankote savo gimtąjį miestą?
Kadangi šiuo metu gyvenu Vilniuje, grįžtu retai, nes labai dažnai pritrūkstu laiko. Visgi kelionė pakankamai ilga, tad neatrandu jai tinkamos akimirkos, tačiau vis vien čia sugrįžtu maždaug kartą per mėnesį. Visuomet labai noriu aplankyti Kuršėnus, labai smagu, kai čia vyksta renginiai, kuriuose galima atiduoti dalelę savęs, kažką daryti, veikti. Aš vis pagalvoju, vis šauna į galvą mintis, kad visai norėčiau Kuršėnuose pravesti kino kursus, bet tada viską dar kartą apmąstau ir suprantu, kad tam trūksta laiko. Bet kada nors, pavyzdžiui, kai turėsiu mažiau veiklos, baigsiu studijas, to laiko, manau, tikrai bus daugiau ir tokį dalyką pavyks įgyvendinti. Aš labai noriu Kuršėnuose kažką daryti, veikti!
Kaip apibūdintumėte tipišką kuršėniškį? Kuo jis skiriasi nuo tipiško vilniečio?
Geras klausimas. Tipiškas kuršėniškis – na, sakyčiau, vertinantis savo kraštą, jį labai mylintis, „už jį stovintis“. Kuršėniškis – tai žmogus, kuris didžiuojasi būdamas šio miestelio dalimi ir yra patriotiškas. O štai Vilnius – didelis miestas, visi ten beveik nieko nepažįsta. Čia, Kuršėnuose, visi be galo vieningi, tai galbūt tuo ir skiriasi nuo kitų. Mano draugai, pažįstami sako: „Aš pamatau kuršėniškį, nesvarbu, kad gyvenime nesu jo mačiusi ar tuo labiau bendravusi, ir Vilniuje su juo pasikalbu, pasisveikinu, paklausiu kaip jam sekasi ir pan.“ Tarp mano krašto žmonių jaučiasi ta bendrystė. Ir kai visi klausia: „Kaip tu gali su nepažįstamu kalbėtis?“, aš atsakau, jog „ne su nepažįstamu, o su kuršėniškiu.“ Kitur, kituose miesteliuose ir miestuose, taip nėra.
Koks buvo jūsų gyvenimas Kuršėnuose? Ką veikėte? Kas jus domino?
Čia gyvendama turėjau ypač daug veiklų. Nuo septynerių metų ėjau į vaikų ir jaunimo teatrą „Ikaras“, kuriame praleidau didžiąją dalį savo laiko. Mokiausi net keliose mokyklose, t.y Daugėlių pagrindinėje, Stasio Anglickio mokykloje bei Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijoje. Turiu bendrą visų trejų mokyklų vaizdą, esu išvaikščiojusi visas Kuršėnų gatveles. Mokyklose būdavau viena iš tų žmonių, kurie yra aktyvūs, kurie viską daro. Gimnazijoje mano veikla sulėtėjo, nes čia buvo daug daugiau žmonių, kurie mėgo veikti, kažką daryti. Tada maniau, jog galiu nebeiti į susirinkimus, susitikimus, nes nueis kitas klasės narys, kažkas kažką padarys už mane. Tačiau mūsų klasėje buvo labai mažai aktyvių žmonių ir aktyvus gyvenimas gimnazijoje sulėtėjo. Pamenu, jog daugiausia veiklos buvo vienuoliktoje klasėje, nes nereikėjo ruoštis jokiems egzaminams ir mokslai šiek tiek mažiau rūpėjo (šypsosi). Vienuoliktoje klasėje rengėme šimtadienį, kuris išliko mano galvoje iki šiol. Visa kūryba, viskas, kas ten vyko, prilygo tikro renginio organizavimui – buvo ganėtinai profesionalu, o ir ruošėmės pakankamai ilgai – apie tris mėnesius.
Taip pat esu skautė nuo maždaug keturiolikos metų. Kadangi gimnazijoje yra mūsų būklas, todėl čia daugiausia laiko ir praleisdavau. Kartu su skautais Kuršėnuose stengėmės aktyviai veikti. Dabar, kai ši organizacija jau yra įsitvirtinusi mūsų mieste, jos nariai padaro daug daugiau, nei mano laikais.
Kokios pamokos mokykloje jums labiausiai patiko?
Man labai patiko istorija, nors iš tiesų ganėtinai prastai išlaikiau egzaminą (nesuprantu, kodėl, juk viską žinau (juokiasi)). Gimnazijoje istoriją mokiausi pas mokytoją Rolandą Tamošaitį, jo pamokos man buvo kažkoks kosmosas, nes nesupratau, kaip galima šitaip įdomiai pateikti visą informaciją. Aš dar ir dabar remiuosi viskuo, ką jis pasakojo tokiu netradiciniu, unikaliu būdu. Remiuosi tuo įvairiose diskusijose, protmūšiuose, dažnai prisimenu tokius istorinius faktus, kurių egzamine nepanaudojau, tačiau gyvenime man jie labai pravertė.
Lietuvių kalbos pamokos buvo neįdomios – aš supratau gramatiką, tačiau rašyti rašinius – neapkęsdavau. Juk aš – ne rašytoja.
Labai patiko anglų kalba, mokiausi pas mokytoją Tatjana Kriliuvienę, kurios pamokos būdavo “jėga”, nes per jas labai daug kalbėdavome angliškai. Vėliau tokia praktika mokykloje man pravertė studijuojant, rengiant pristatymus anglų kalba. Pamenu, jog kartą reikėjo prisistatyti lietuviškai – nustebau, nes buvau įpratusi tą daryti užsienio kalba.
Be galo mėgau dailę – ji buvo savotiška meditacija ir buvo labai gera turėti laisvę. Per šias pamokas nebuvo jokio suvaržymo, buvo galima laisvai rinktis, pavyzdžiui, galėdavai ne piešti, o lipdyti iš molio, ką nors klijuoti ir pan. Tokios pamokos buvo tarsi relaksacija po sunkios dienos ir būtent šitaip atsipalaiduodavau.
Kuo svajojote tapti užaugusi?
Visą gyvenimą galvojau, jog būsiu aktorė – labai norėjau ja tapti, tačiau dabar viskas pasikeitė. Taip jau išėjo, jog įstojau į mokamą aktorystės vietą, o tokiu atveju aš neturėjau galimybės studijuoti, todėl mečiau studijas. Apie kiną išvis nieko negalvojau, nes neturėjau jokio suvokimo apie jį, tačiau įstojau į kūrybines industrijas VGTU.
Ar studijose buvo disciplinų, kurios jums nepatiko? Jei taip, kaip visgi prisivertėte lankyti šių dalykų paskaitas?
Įstojau į kūrybines industrijas VGTU, tad principe man beveik 80% studijų nepatiko. Man nelabai nepatiko, jog studijos labai koncentruotos į marketingą, reklamą, komunikaciją. Žinoma, aš pati nepasieiškojau, kas ten bus, ką mokysiuosi, tad nėriau stačia galva (įstojau tik per trečią etapą). Man nepatiko beveik visi dalykai, žavėjo tik tai, kas susiję su vizualija, tai photoshop, šiek tiek programavimas, o visa kita – marketingai ar dar koks nors verslas, man buvo nepriimtinas.
Ar šiandieninė jūsų kasdienybė atitinka lūkesčius, kuriuos turėjote, pavyzdžiui, dvyliktoje klasėje?
Iš dalies taip, atitinka (neskaitant to, jog svajojau tapti aktore). Kalbant apskritai, mokydamasi mokykloje svajojau, jog dirbsiu kažkokį nemonotomišką darbą, dirbsiu tikrai ne biure, o tą dabar (iš dalies) ir darau – esu įsidarbinusi kino kūrybos kompanijoje kaip jaunesnioji prodiuserė. Ir nors ir dirbu biure (juokiasi), vis tik tai iš dalies atitinka mano lūkesčius, turėtus praeityje.
Kaip ir minėjote, esate prodiuserė. Kaip manote, kokių savybių reikia žmogui, norinčiam sekti jūsų pėdomis?
Reikia būti protingu ir nuosekliai sekti kiekvieną detalę. Kadangi pati buvau užmirštuolė, tai man nuolat reikėjo viską sisteminti, visk užsirašyti, kiekvieną, net ir menkiausią, dalyką prisiminti bei viską kritiškai apmąstyti. Tai, kaip ir minėjau, dirbant prodiuseriu yra būtina atkreipti dėmesį į detales. Kitas labai svarbus dalykas yra realiai žiūrėti į situaciją. Kadangi šitame darbe viskas keičiasi kiekvieną dieną, reikia sugebėti nuolat numatyti kelis žingsnius į priekį bei susiplanuoti tam tikrą biudžetą. Labai svarbios savybės yra ir atsakomybė, susikaupimas bei drąsa.
Prieš tai sakėte, jog daug laiko praleidžiate biure. Kaip atrodo jūsų kasdienybė?
Filmavimai – sunkus darbas. Esu dalyvavusi keliuose filmavimuose. Jų metu trečią dieną aš norėjau, jog viskas kuo greičiau baigtųsi. Tai, be abejo, yra labai gera patirtis, tačiau tų filmavimų metu užplūsta labai stiprus nuovargis, nes pamaina trunka dvylika valandų, žiūrint filmavimus yra skiriamos dar kažkokios papildomos pareigos, tad viskas išsiplečia iki keturiolikos valandų, o galiausiai reikia grįžti namo, kur gali miegoti tik apie šešias valandas… Kitą dieną ir vėl viskas iš naujo – ankstus kėlimasis, darbo kupina diena ir vėl mažai poilsiui skirto laiko. Bet, kad ir kaip sunku bebūtų, kad ir kiek kartų būčiau galvojusi apie greitesnę filmavimų pabaigą, vis tik viską nudirbus suprantu, jog čia buvo geriausias dalykas, nutikęs mano gyvenime
Kokie žmonės, kokia aplinka jus supa darbo metu?
Šiaip mūsų biure mes esam nuolat dirbančios trys merginos, prodiuserė Marija ir dar viena kolegė. Biure yra kambariai, kuriuose dirba dvi įmonės: „ Lithuanian Shorts“ ir „Čiobreliai”. Aš dirbu „Čiobreliuose“, o „Lithuanian Shorts“ – tai trumpametražių filmų agentūra. Šių dviejų įmonių direktorė yra ta pati ir veikla siejasi, tad mes vieni kitiems padedame.
Papasakokite, nuo ko prasideda filmo statymas ir kokie yra didžiausi iššūkiai filmavimo metu.
Filmas prasideda nuo scenarijaus autoriaus, kuris sugalvoja idėją ir parašo scenarijų. Scenarijus yra rašomas dažniausiai Lietuvoje, neretai autorius tampa ir filmo režisieriumi. Tada į darbą įsitraukia prodiuseris ir kartu jie ieško pagrindinių komandos narių: dailininkų, operatorių, kompozitorių. Ieškomas ir gamybos vadovas, kuris yra atsakingas už visos kitos komandos suradimą. Susidarius komandai, prasideda aktorių atranka. Tada vyksta konkretus pasiruošimas filmavimui, yra keli mėnesiai intensyvaus darbo, kur dirba jau daug žmonių, dizaineriai kuria kostiumus, visažistai ruošia aktoriaus išvaizdą. Viskas taip vystosi, vystosi, vystosi iki filmavimų. Tada būna nuo 20 iki 40 pamainų (jei didesnis biudžetas ). Visi filmavimai trunka apie mėnesį-du. Poto vyksta montavimas. Jis priklauso nuo darbuotojo darbo, ar yra kokių nors specialiųjų efektų ir pan.. Montavimas gali užtrukti vieną, du, šešis mėnesius. O visas procesas, kuriant filmą, trunka nuo dviejų iki keturių metų. Štai toks yra filmo kelias.
Šiandien kaip tik pristatysite savo filmą Kuršėnuose. Kodėl nusprendėte jo premjerą surengti ir šiame mieste?
Aš apie Kuršėnus jau ir seniau mąsčiau. Kurdama filmą galvojau: „Kaip bus smagu parodyti kuršėniškiams savo filmą, kaip bus smagu, jei jie galvos, jog mūsų kraštiečiai yra “kieti” ir kiek jie daro“, nes yra tikrai daug kuršėniškių ,pavyzdžiui, Agnė Rapalaitė, kurią vis kažkur pamatau Vilniuje ir galvoju, kaip gerai prasisuko žmogus, ar Benediktas Jonuška. Labai smagu, jog jie yra iš Kuršėnų. Ir pati pamenu, jog kai atėjau dirbti į įmonę ir prisistačiau esanti iš Kuršėnų, jie užsiminė, jog tikriausiai žinau Odetą Riškutę (gėda pripažinti, bet aš tuo metu jos nežinojau). Ir iš tikrųjų, ji yra nuostabi operatorė, laimėjusi begalę apdovanojimų! Toks geras jausmas, kai žinai, jog kuršėniškiai daro tokius nuostabius dalykus. Tai būtent todėl aš iškart supratau, jog noriu, kad mano filmą pamatytų kuršėniškiai.
Įvardinkite 2-3 dalykus, be kurių nebūtumėte tokia, kokia esate šiandien.
Pats pirmas dalykas, kuris šovė į galvą yra vaikų ir jaunimo teatras „Ikaras“, nes tai buvo ne tik teatras, bet ir gyvenimo mokykla. Teatro vadovai davė tiek daug dalykų, kurių tėvai galbūt nesuspėjo suteikti. Man „Ikaras“ yra kaip antri namai, kada tik sugrįžtu į Kuršėnus, visada ten nuvažiuoju, visada ten nueinu, nunešu šokoladų, gaunu atgal tiek pat šokoladų. Antras dalykas – skautų organizacija. Ji – vertybių “bomba”. Ten atrandi pasitikėjimą savimi. Pamenu, visuomet tylėdavau, bijodavau kažką pasakyti ir nieko nedarydavau, o skautai buvo man tokia terpė, kurioje išmokau visu 100% pasitikėti savimi ir atskleisti tikrąją save. Skautai man davė pamatus gyvenimui, t.y. bendravimo įgūdžius, gyvenimo supratimą, moters supratimą ir visas kitas vertybes, kurių nedavė „Ikaras“, tėvai. Tai yra, manau, du didžiausi dalykai, be kurių nebūčiau savimi.
Ar yra žmogus, kuris jums – autoritetas?
Aš turiu labai daug žmonių, į kuriuos lygiuojuosi ir kurie yra man autoritetas. Žiūrint iš profesinės pusės, mano kolegė, viršininkė Marija man yra tokia prodiuserė, kuria aš norėčiau tapti pati, nes ji yra ir gera mama, ir viską suspėja (nežinau kaip). Ji yra toks žmogus, į kurį aš drąsiai galiu lygiuotis. Taip pat, mano autoritetas yra ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, kurios, deja, nebėra. Vis tik ji man yra tikros moters autoritetas, kuris žavi savo vertybėmis, užsibrėžtais tikslais, charakteriu. Tų autoritetų yra labai daug – aš taip pat galiu lygiuotis ir į režisierių, ir į gyvenimo draugą, meilę Marių, ir į savo tėvus, nes iš bet kokio žmogaus galima pasiimti dalį gėrio.
Kokius filmus jūs mieliau režisotumėte, o kuriuos verčiau žiūrėtumėte? Ar jie sutampa?
– Manau, jog jie sutampa. Komerciniai filmai, komedijos, nesakau, kad jų nemėgstu, bet tiesiog nenorėčiau jų režisuoti. Filmus žiūriu pagal nuotaiką – mėgstu romantinius filmus, nors rečiau juos žiūriu. Įdomūs filmai yra tie, kurių žiūrint nesupranti. Taip pat ir režisuoti juos yra įdomu. Mano mėgstamiausias filmas yra „Gyvenimas yra gražus“, jį rekomenduoju, nes tai yra senesnių metų filmas. Šiame filme viskas taip sukta, kad tu net nebežinai, ko tikėtis. Taip pat „Fight Club“, „Shuter Island“, „Inception“. Juos žiūri ir nieko nesupranti, o pabaigoje viskas išaiškėja. Taip pat ir mūsų filmas yra toks, kurio iš pradžių nesupranti, o pabaigoje viskas tampa aišku. Tai va, turbūt prie tokio filmo ir būtų „fainiai“ dirbti ir žiūrėti tokį įdomų filmą.