Sveiki! Šį vakarą norime jums pristatyti jau šeštąją istoriją. Malonaus skaitymo!
Šįsyk mūsų pašnekovas – sėkmingas IT specialistas, Ričardas Kazlauskas, kuris prisistato kaip „grynakraujis kuršėnietis“.
„Kaip jau galima numanyti, aš taip pat gimiau bei augau šiame nuostabiame miestelyje. Lankiau Pavenčių vidurinę mokyklą, ir esu be galo dėkingas jos mokytojams. Be jų atsidavimo, nenuilstamo rūpinimosi mokiniais ir pagalbos tikrai nebūčiau tapęs tokiu žmogumi, koks esu.
Mokantis mokykloje, labiausiai patiko ir sekėsi tikslieji mokslai bei sportas. Drąsiai galiu pasakyti, kad šie 2 dalykai iki šiol užima vienas iš svarbiausių vietų mano gyvenime: su tiksliaisiais mokslais susijusi mano darbinė veikla, o
sportas – vienas mėgstamiausių užsiėmimų laisvalaikiu.
Būdamas 4-oje klasėje pradėjau lankyti futbolo treniruotes pas trenerį V. Vaišnorą (krepšiniui tuo metu buvau per mažas). Tai buvo labai sėkmingas pasirinkimas – ne vien didžioji dalis laisvalaikio buvo praleidžiama spardant kamuolį su draugais, bet tuo pačiu metu turėjau galimybę pakeliauti po Lietuvą, dalyvaudamas įvairiose varžybose.
Kita mano aistra tapo kompiuteriai, su kuriais pirma pažintis įvyko mokantis 6-oje klasėje. Prieeiga prie kompiuterių tais laikais buvo gana ribota (buvo tik keletas kompiuterių mokykloje), o apie tokius dalykus kaip nuosavas kompiuteris namuose ar net mobilus telefonas buvo galima tik pasvajoti. Pradžioje, be abejonės, sudomino žaidimai. Bėgant metams, šiek tiek pradėjau domėtis programavimu. Tikrai negaliu sakyti, kad internete buvo galima rasti tiek daug informacijos, kiek jos yra dabar, bet galbūt kaip tik dėl to šis užsiėmimas tapo dar įdomesnis. Šiais laikais viskas daug paprasčiau, internete galima surasti begales medžiagos bei įvairių kursų apie programavimą ir kitas su IT susijusias veiklas – svarbiausia turėti noro.
Baigęs mokyklą, norėjau ir toliau tęsti savo pažintį su IT, todėl ieškojau susijusių sudijų. Pavyko įstoti į Vilniaus universitetą, Programų inžinerijos specialybę. Smagiausias dalykas buvo tai, kad dar 3 bendraklasiai įstojo į tą pačią specialybę (dar kartą dėkui nuostabiems Kuršėnų mokytojams).
Pokyčiai gyvenime buvo pakankamai radikalūs – persikėlimas gyventi į didelį miestą reiškė, kad daug kas bus kitaip: kasdienį vaikščiojimą į mokyklą pėsčiomis pakeitė kelionės troleibusu į universitetą, o tėvų gaminamą maistą – „studentiškas“. Ir dar daug įvyko pokyčių, kuriems aprašyti neužtektų keletos lapų.
Prisipažinsiu, buvo šiek tiek liūdna palikti gimtąjį miestą. Išvykimas reiškė, kad rečiau matysiusiuosi su šeima, ne taip dažnai susitiksiu su draugais (daug nuostabių akimirkų su jais buvo praleista) ir mažiau bedalyvausiu miesto gyvenime.
Studijų metai buvo pakankamai įdomūs. Be abejo, gal ir ne viskas buvo 100% idealu, bet išmokau gyventi savarankiškai, taip pat daug teorinių bei praktinių dalykų davė universitetas (ir tie dalykai susiję ne tik su IT). Mokydamasis 4-ame kurse, susiradau darbą vienoje iš lietuviškų IT kompanijų. Negaliu sakyti, kad buvo labai sunku tai padaryti: tiek tais laikais, tiek ir dabar IT specialybė rinkoje yra pakankamai paklausi, o įmonės labai ieško žmonių, ją išmanančių (netgi paskutinių kursų studentų). Tuo labiau, kad vis daugiau
tarptautinių kompanijų atidaro savo biurus Lietuvoje.
Padirbėjus metus, gavau pasiūlymą pereiti į kitą IT kompaniją. Šįkart tai jau buvo tarptautinė įmonė, turinti savo filialą Lietuvoje. Pagrindinė skyriaus, kuriame įsidarbinau, veikla buvo tarptautiniai IT sistemų projektai draudimo kompanijose. Pradėjus dirbti, ilgai laukti neteko, ir greitai gavau galimybę išvažiuoti į IT projektą Lenkijoje. Projektas buvo tarptautinis, jame darbavosi žmonės iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Jungtinės Karalystės bei Lenkijos. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę įgauti neįkainojamos patirties IT projektuose, sužinoti, kaip vykdomas darbas, kokios praktikos naudojamos, o tuo pačiu metu sutikti daug nuostabių žmonių. Pagal pradinį planą, projekte turėjau darbuotis apie 3 mėnesius, gavosi taip, kad užtrukau daugiau nei 2 metus, bet tikrai dėl to nesiskundžiau.
Sekantis projektas, kuriame gavau galimybę sudalyvauti, vyko Pietų Afrikos Respublikoje. Sulaukęs pasiūlymo, ilgai nesvarsčiau – viskas skambėjo kaip nauja egzotiška patirtis, tiesiog negalėjau praleisti tokio šanso. Sprendimą dar šiek tiek palengvino sąlyga, kad projekto metu turėjau galimybę kas porą
mėnesių parskristi į Lietuvą ir joje praleisti šiek tiek laiko.
Taigi, taip aš atsidūriau Pietų Afrijoje, šalyje, kuri nutolusi nuo Lietuvos daugiau nei 10 000 kilometrų, kurioje vasara trunka beveik 10 mėnesių, kurią skalauja du vandenynai, kur nuostabi gamta bei kurioje gyvena įvairiausių tautybių bei rasių žmonių (teko sutikti nemažai lietuvių, emigravusių ten prieš 15 ir daugiau metų). Prisipažinsiu, pradžioje jaučiau šiokią tokią nežinią, kaip man ten seksis gyventi, kaip pavyks sutarti su vietiniais žmonėmis, galų gale, netgi kokios bus darbo sąlygos. Bet po 6 metų, praleistų šioje šalyje, galiu drąsiai pasakyti, kad viskas buvo fantastiška, o tai buvo dar viena neįkainojama patirtis mano gyvenime (laimingo atsitiktinumo dėka, pavyko stebėti keletą 2010 Pasaulio futbolo čempionato kovų stadione, taip taip, tos pačios sporto šakos, kuria pradėjau domėtis 4-oje klasėje). Vienas iš netikėčiausių dalykų buvo tai, kad tame pačiame projekte keletą metų teko darbuotis su kolege, kilusia taip pat iš Kuršėnų – mažas tas pasaulis.
Pradėjęs dirbti tarptautiniuose projektuose bei keliauti į komandiruotes, atradau dar vieną savo aistrą – keliones. Pietų Afrika tam buvo ideali šalis – per savo buvimą ten stengiausi aplankyti kiek galima daugiau vietų bei tai pat pasisvečiuoti kaimyninėse valstybėse (Zambija, Botsvana, Mozambikas). Jeigu reikėtų išskirti pačias įsimintiniausias vietas, tai, manau, jos būtų šios: Viktorijos kriokliai Zambijoje (vieni iš plačiausių krioklių pasaulyje, turintys nuostabų “velnio baseiną” ant krioklių viršaus ), paplūdimiai Mozambike (nuostabios vietos atostogoms ant balto smėlio, šalia mėlyno ir visus metus šilto Indijos vandenyno), Kriugerio nacionalinis parkas Pietų Afrikos Respublikoje (važinėjantis mašina galima pamatyti labai daug įvairiausių gyvūnų, tokių kaip liūtai, drambliai, žirafos ir t.t. jų natūralioje aplinkoje), Keiptauno miestas Pietų Afrikos Respublikoje (labai vaizdingas miestas šalia vandenyno bei nuostabus „stalo“ kalnas).
Kad ir kaip buvo smagu keliauti bei gyventi kitose šalyse, praėjusiais metais nusprendžiau, kad visgi noriu kurti savo gyvenimą Lietuvoje. Galbūt esu per didelis patriotas, o gal tiesiog reikia pakeliauti po pasaulį, pamatyti kitas šalis tam, kad suprastum, jog namie yra geriausia. Taigi, šiuo metu gyvenu bei dirbu Vilniuje, ir tuo esu labai patenkintas.
Nors iš Kuršėnų išvykau prieš 15 metų, tačiau vis tiek pakankamai dažnai stengiuosi aplankyti čia likusią šeimą bei susitikti su čia gyvenančiais draugais. Taip pat socialiniuose tinkluose ir internete seku miesto naujienas – visgi tai mano gimtasis miestas, ir apie jį tiesiog neįmanoma pamiršti. Džiaugiuosi, kad kiekvienais metais Kuršėnai tvarkosi, gražėja. Net neabejoju, kad taip vyks ir toliau.
Taip pat labai džiaugiuosi, kad miestelyje yra tokių iniciatyvių gyventojų, kaip kad šio projekto autoriai, kurie ne tik patys prisideda prie bendruomenės, tačiau įtraukia ir tuos asmenis, kurie, nors ir nebegyvena čia, bet vis tiek myli šį miestą. Linkiu, kad tokių žmonių ir iniciatyvų būtų kuo daugiau!
Vienas iš mano mėgiamiausių posakių gyvenime yra: „Kas mes esame, priklauso ne nuo mūsų sugebėjimų, bet nuo mūsų pasirinkimų”. Todėl linkiu visiems nesustoti svajoti, siekti savo svajonių, būti žingeidiems bei turėti drąsos, priimant pasvertus sprendimus, nepraleisti gyvenime pasitaikančių šansų bei daug šypsotis. Visiška nėra svarbu, ar tu gimei mažame miestelyje, ar didmiestyje, tik nuo tavo pasirinkimų priklauso, kokiu tu žmogumi tapsi ir ką gyvenime pasieksi. Tad pirmyn, suraskite, kas jums teikia džiaugsmą, o tuomet tiesiog mėgaukitės tuo.
Sėkmės!“
Dėkojame Ričardui už pasidalinimą savąja istorija bei linkime geriausios kloties tolesniame gyvenime!