Labas vakaras! Šį vakarą atskrieja antroji mūsų istorija apie kuršėniškį – Vilių Tarasevičių.
Per 19 metų, kuriuos gyveno Kuršėnuose, Vilius nuveikė daug! Taip buvo, nes jis niekuomet nevaržė savo svajonių ir kėlė sau itin sunkiai įgyvendinamus tikslus. Žinoma, visada turėjo daug dirbti, kad jų pasiektų, tačiau rezultatai ilgainiui atpirko visas įdėtas pastangas.
Nuo mažens Viliui pirmoje vietoje buvo Kyokushin Karatė, todėl nenuostabu, kad mieliausia vieta Kuršėnuose – treniruočių salė. Joje praleisdavo daugiausiai laiko. Tuometinė didžiausia karatisto svajonė buvo tapti čempionu ir patekti į Lietuvos rinktinę, ką ir pavyko išpildyti 2008 metais su trenerio Vygando Milieškos pagalba! Jam Vilius yra dėkingas iki šiol… Po pirmųjų svajonių išsipildymo vis kildavo dar didesni tikslai, tokie kaip parodyti savo jėgas Europos čempionate. Tai taip pat išsipildė su kaupu ir buvo nemažas postūmis dirbti dar uoliau bei nuolat tobulėti. Šiuo metu Vilius gyvena Kaune, kuriame užima Kudo kovos menų trenerio pareigas ir treniruoja net per 100 vaikų Kauno mieste. (Daugiau apie jo klubą, jei įdomu: www.facebook.com/sk.hokuto). „Kol gyvenau Kuršėnuose, tikriausiai, neįmanoma atrodė baigti universitetą ir dirbti savo mylimą darbą. Dabar supratau, kad tiesiog reikia pamažu eiti savo tikslo link, jo siekti, nepasiduoti susidūrus su nesėkmėm ir būti kasdien motyvuotam. Tada tai natūraliai ateis. Esu laimingas, kad viskas eina savo vaga – taip kaip ir planavau nuo mažumės“, – atvirauja Vilius.
Kuršėniškis, paklaustas apie gimtąjį miestą teigia: „Labiausiai atsimenu gyvą, šurmuliuojantį miestą. Dabar kartais to pasigendu, kai grįžtu aplankyti tėvų. Kai čia gyvenau, labiausiai patiko gamta: netoli mano namų buvo Deksnės miškas, todėl dažnai ten nueidavau. Taip pat širdžiai mielas ir Daugėlių pušynas. Jame visados pabėgioju, grįžęs į Kuršėnus. Būdamas mokyklinio amžiaus. atostogų metu sportuodavau arba laiką leisdavau pas senelius kaime su pusbroliais. Be to, vienas iš pomėgių buvo kurti repo muziką – tuo metu, ko gero, buvau vienintelis toks Kuršėnuose. Na, o su draugais linksmindavomės visur: ir namuose, ir mieste, ir prie ežerų aplinkui Kuršėnus. Pagalvojus, kur tik nesilinksmindavome… Be galo patikdavo diskotekos L. Ivinskio gimnazijoje!“, – šypsosi Vilius.
Paprašytas įvardyti vieną Kuršėnų trūkumą Vilius mano, jog mieste trūko (ir dabar matyt trūksta) tokių socialinių vietų, kur galėtų susitikti tiek jauni, tiek pagyvenę žmonės, pabendrauti ir linksmai praleisti vakarus. „Dauguma pramogauti vyksta į Šiaulius, nes šiuo metu Kuršėnuose nėra daug tokių vietų, kur būtų galima tai padaryti“, – sako Vilius ir viliasi, jog kada nors tai pasikeis.
Bent kartą per mėnesį grįždamas į Kuršėnus Vilius aplanko čia tebegyvenančius artimuosius: tėvelius, kaimynus Jurgą bei Darių ir krikšto dukrytę. Jei tik pavyksta, jam be galo malonu susitikti su savo treneriais Egidijumi ir Vygantu. Dabar jam Kuršėnai – savotiška atgaiva nuo didelio miesto šurmulio, ramybės ir atsipalaidavimo kampelis, nešantis daug gražių prisiminimų.
Šis žmogus dažnai sau kartoja: „Niekada nepasiduok, siek savo tikslų, tik į priekį!“ To linki ir dabartiniams jauniems kuršėniškiams. „Svajokit ir nebijokit žengti pirmo žingsnio. Visada darykit tai, ką norit ir kas jums kelia malonumą. Gyvenkit taip, kad kiekviena diena būtų ypatinga, o, svarbiausia, džiaukitės SAVO miestu. Ne vienas, manau, svajoja, kaip būtų gera praleisti tas jaunystes dienas dar kartą…“ – nostalgiškai kalba Vilius.