Kokie prisiminimai yra išlikę apie Kuršėnus?
Prisiminimų visokių daug, nes ten prabėgo ir vaikystė, ir paauglystė, o šie etapai pilniausi emocijų. Paauglystė, kaip perėjimo iš vaikystės į savarankiško suaugusiojo statusą laikotarpis svarbiausias asmenybės tolimesniame formavimesi. Ir, ko gero, tas tuometinės erdvės, laiko, aplinkinių santykis ir sukuria tuo, kuo mes tampame vėliau. Dabar dažnai prisimenu vienus ar kitus asmeninius įvykius Kuršėnuose, ten sutiktus žmones, vietas, situacijas. Jie atrodo tikriausi, mažiausiai sumeluoti.
Kokia vieta Kuršėnuose yra Jums svarbiausia? Kodėl?
Pagalvojus apie Kuršėnus, pirmiausia į galvą šauna atviros erdvės – amfiteatras (tuomet jis turėjo savo atmosferą, dabar lyg ir jos nebėra), alternatyvaus jaunimo erdvė po tiltu. Ten su draugais filosofuodavom, aptardavom paaugliškas aktualijas, socialines problemas ir pan. Viskas tada atrodė labai rimta. Ko gero, taip ir buvo 🙂 Taip pat neatsiejama erdve mano gyvenimo Kuršėnuose laikotarpiu buvo Jaunimo centras. Tada jis buvo ant kalno (kaip kokia šventovė) ir buvusiame univermage/ universalinėje parduotuvėje (dabartinis atitikmuo būtų Akropolis). Žodžiu, atmosfera ten buvo superinė. Ten mokėmės būti suaugusiais, o gal įsivaizdavom, kad esam suaugę. Gera prisiminti.
Kas Jus skatina palaikyti ryšius su Kuršėnais?
Kuršėnuose ir anksčiau, ir dabar buvo/yra puikių žmonių. Net neabejoju, kad ne pati geografinė plotmė šį miestelį daro išskirtiniu, bet jame esantys žmonės. Iš čia tvirčiausi draugai, mylimi tėvai, sesuo ir pan. Aišku, autobiografinė atmintis, juk ji formuoja gyvenimo istoriją, dėl jos žinome, kas esame.
Kaip ir kada prasidėjo Jūsų kūryba?
Mano saviraiška, pirmiausia, buvo ne dailė, o muzika. Mokiausi groti pianinu, gitara, nors tai buvo tik hobis, laisvalaikis. Niekada nemaniau, kad tai taps pragyvenimo šaltiniu, nes per daug rimtai į tai nežiūrėjau, kažkuriame momente pritrūkdavo motyvacijos. O dailė, kaip kažkas sąmoningo, atėjo paskutiniais mokslo metais. Tada papildomai pradėjau mokytis nuobodaus akademinio piešinio iš puikių mokytojų Dalios Jokubauskienės ir Rasos Jakelaitienės, nes to reikėjo stojimams į menų specialybes. Iškart žinojau, kad grafinis piešinys mano raiškai artimiausias, todėl grafikos studijos atrodė puikus pasirinkimas.
Kada suprantate, jog jūsų kūrinys yra užbaigtas?
Vienintelis rodiklis, kuris neapgauna, tai jausmas. Tas patirtinis santykis tarp menininko ir kūrinio, ko gero, tiksliausiai atsakytų į užduotą klausimą. Jei tikrai kūrinys užbaigtas, tą puikiai pajauti. Nors studijoje lieka daug neužbaigtų kūrinių.
Ar Jūsų kūriniai atspindi Jus? Ar juos (galbūt kai kuriuos) galime vadinti autoportretais?
Kūriniai neišvengiamai atspindi kūrėją. Nori tu to ar ne – kūrinyje visada tavęs kažkiek bus. Įprasta galvoti, kad meno kūrinys atsiranda iš menininko. Tai jo darbo, veiklos vaisius. Tačiau žvelgiant į tai labiau filosofiškai, kyla klausimas – kieno dėka atsiranda menininkas? Ogi, Kūrinio dėka. Menininkas kaip meno kūrinio ištaka, o kūrinys kaip menininko ištaka. Jie negali sukurti savęs savarankiškai.
Pastaruosius keletą metų mano kūryboje dominuoja portretas. Viskas prasidėjo nuo rezidencijos Slovėnijoje, kurioje kūriau kolegų menininkų vizualus. Juk portrete gali rasti ir juo išreikšti labai daug – emocijas, nuotaiką, fizinius bruožus, filosofiją ir pan. Dabar po truputį įsileidžiu ir urbanistinius peizažus, gamtą, tačiau portretai dar nedingo.
Ar Jūsų kūriniai yra „kalbantys“? Ar jais perduodate aplinkiniams žinutes? Jei taip, kokios jos būna?
Meno objektas labiausiai žavi tuo, kad savo esme pranoksta istorinį ribotumą ir priklauso belaikei dabarčiai. Tai meno kūrinio galia – jis geba kalbėti dabarčiai ir būti suprastas dabar bei kalbėti ateičiai ir būti suprastas ateityje. Nepavaldumas laikui, erdvei, tačiau pavaldumas kūrėjui. Man svarbus siužetų animavimas, tam tikras procesas, kur statika tampa judėjimu, momentas tampa pasakojimu, artefaktai tampa atmintimi, o subjektas atsiduria dviprasmiškoje fazėje. Aš gilinuosi ir į vaizdinio marginalijas. Paskutiniame savo kūrinių cikle “Liminalus” kalbu apie plokštumoje gimstančią erdvę, kuri yra lūžis tarp jautrumo ir pasąmonės, riba, žemiau kurios tam tikras pojūtis nustoja būti jaučiamas.
Kūriniu nenoriu primesti savo emocijos. Kviečiu žiūrovą kažką pajausti.
Kuri surengta paroda Jums labiausiai įstrigo ir įsiminė? Kodėl?
Niekaip negaliu išskirti vienos. Labiausiai, ko gero, įsimena tos, kurių pasiruošimui skiri daugiausia laiko ir užmezgi artimiausią santykį.
Nuo 2012 metų bendradarbiauju su Švedijos grafikos asociacija “Grafik i Vast”. Ten surengiau porą parodų, esu tos bendruomenės nare. Žinant faktą, jog Skandinavijoje grafika pakankamai populiari, džiugu įsilieti į Geteborgo meno bendruomenę. Taip pat teko pristatyti solo parodas Liubline (Lenkija), Dinan’e (Prancūzija). Užsienyje lyg ir atrodo viskas paprasčiau, nes ten tavęs beveik nepažįsta, o Lietuvoje šiek tiek kitaip. Čia ir šeima, draugai, kolegos ir pan. Ko gero, daugiau vidinės atsakomybės prieš save ir aplinkinius.
Ar menininkui būtinas dėmesys, apdovanojimai, gerbėjai?
Manau, kad nebūtinas, bet jis labai malonus. Visada smagu sulaukti įvertinimo, kritikos, kažkokio grįžtamojo ryšio. Tada atrodo, kad ne tik tau apie tai, ką kalbi, yra svarbu, bet ir kažkam kitam suvibruoja panašūs impulsai.
Kokių kitų pomėgių Jūs turite be kūrybos?
Viskas vienaip ar kitaip suteka į kūrybą. Šiuo metu nemažai kūrybinio laiko atitenka grafiniams projektams (grafinis dizainas, knygų, leidinių maketavimas, apipavidalinimas ir pan.). Taip pat projektas – APCHI (fb: apchi.brand), kuriuo su kita kūrėja Simona siekiame kūrybiškai pažvelgti į madą bei į mus supančią aplinką. Čia drabužiai gimsta iš jausmo, atsitiktinumo ir eksperimento. Savo dėmesį koncentruojam į laisvės, kūrybiškumo bei saviraiškos plėtotę, o ne į strategijų kūrimą ar mados aktualijų mėgdžiojimą.
Ką galite palinkėti Kuršėnų jaunimui?
Aš linkiu, kad Kuršėnų jaunimui būtų taip gera, kaip ir man, kad buvo Kuršėnuose. Kad būtų erdvės saviraiškai, nes iš jos viskas ir gimsta.