Laba diena! Šiandien „Kas iš Kuršėnų?!“ jus kviečia susipažinti su dar viena (jau septintąja!) istorija. Šįsyk jos herojus yra Rokas Jankus – teisininkas ir vienas iš trijų Lietuvos Krepšinio Lygos disciplinos komisijos narių. Įdomaus skaitymo!
Šiuo metu Rokas įsikūręs Vilniuje, o Kuršėnuose gyveno nuo gimimo iki 2010 metų, čia jis baigė Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnaziją. Paklaustas, kokios asociacijos kyla išgirdus miestelio vardą, vaikinas sako: „Visų pirma, be jokios abejonės, į galvą ateina mintys apie šeimą ir miestelį, kuriame užaugau, kur pradėjo formuotis fundamentalūs mano asmenybės bruožai, pomėgiai, ambicijos ir gyvenimo suvokimas. Jei leidžiu sau daugiau laiko pagalvoti apie Kuršėnus, individualizuotų prisiminimų tiek daug… verčiau neišsiplėsiu.
Asociacijos visada geros. Didelė dalis geriausių mano gyvenimo valandų praleista šiame miestelyje, sentimentai neišblėstantys. Džiaugiuosi, jog augau būtent tokioje aplinkoje, kokioje augau.
Gyvendamas Kuršėnuose, didžiąją laisvo laiko dalį skirdavau sportui. Būtent sporto dėka susiradau draugų, su kuriais artimai bendraujame iki šiol, o ryšys, laikui bėgant, tik stiprėja. Augant miestelyje veiklos atrodė daugiau, nei reikia. Priklausomai nuo metų laiko, išnaudodavome visas gamtos siūlomas pramogas.
Nepraleisdavome ir Kuršėnuose vykusių renginių, taip pat mokyklos organizuojamų projektų. Galų gale, su draugais linksmindavomės, ir iki pat šios dienos tie vakarėliai užima ypatingą vietą prisiminimuose.
Atvirai kalbant, nebuvau didelis svajotojas, tad jaunystės siekiai buvo susiję su pavieniais ir nereikšmingais dalykais. Turėjau aiškią tėvų numatytą užduotį – sėkmingai mokytis, išlaikyti aukštus vertybinius ir disciplinos standartus bei elgtis tinkamai (kad ir ką tai bereikštų). Turėjau pakankamai daug veikimo laisvės su aiškiai išreikštu rezultatu – po mokyklos laukia savarankiškas gyvenimas, kuriam pats turiu išsikelti tikslus ir surasti priemones.
Nebuvau tas, kuris jau nuo dešimties metų norėjo studijuoti teisę ir tapti advokatu ar kitos krypties teisės specialistu, kaip dalis teisės studijų kurso draugų. Priešingai, nusprendžiau studijuoti teisę dėl to, jog trūko vaizduotės, supratimo, ką noriu veikti gyvenime, o šios studijos atrodė mažų mažiausiai bent jau praktiškos (klasika).
Nemažai pasikeitė, pradėjus studijuoti: išsigryninau, kas yra teisė, atsakiau sau į nemažai klausimų, o mano akyse atsirado lengva ugnelė, kurios rusenimą su „ups & downs“ stengiuosi iki šiol palaikyti.
Po antro kurso pateikiau paraišką dėl vasaros praktikos vienoje geriausių Lietuvos advokatų kontorų „Motieka ir Audzevičius“. Iki tol per dvejus studijų metus buvau susipažinęs su Lietuvos teisės rinka ir jos teikiamomis galimybėmis, todėl patirtas jausmas, tarp tiek konkurentų gavus darbo vietą vienoje iš TOP kontorų, tokiame jauname amžiuje prilygo buvimui pašauktam NBA draft’o pirmame dešimtuke. Vasaros praktika baigėsi, gavau pasiūlymą toliau derinti studijas bei darbą, kol galiausiai po studijų gavau kontraktą ir tapau pilnateisiu kontoros nariu.
Šiuo metu esu advokatų profesinės bendrijos „Motieka ir Audzevičius“ teisininkas. Daugiausiai dirbu su įmonių įsigijimais ir susijungimais tokiuose sektoriuose kaip aviacija, aukštosios technologijos, energetika bei medicinos paslaugos. Šiemet jau galėsiu laikyti advokatūros egzaminą.
Taip pat esu vienas iš trijų Lietuvos Krepšinio Lygos disciplinos komisijos narių. Sprendžiame drausmės bylas ir vertiname situacijas, kai žaidėjai ar kiti lygos atstovai veikia, prieštaraudami vidinėms lygos taisyklėms.
Grįžtu į Kuršėnus dažniausiai kartą per mėnesį, nors dėl vienų ar kitų aplinkybių kartais tenka čia atkeliauti dažnesniais arba retesniais intervalais. Pagrindinis grįžimo tikslas, žinoma, yra šeima. Tačiau dažnai skiriu laiko ir pasivaikščioti pro apylinkes, pabūti su tavo mintimis, tai mane veikia labai teigiamai.
Augant Kuršėnuose atrodė, kad turiu viską, esu informuotas apie man rūpimus dalykus. Tačiau tik įgavus patirties ir pabendravus su atitinkamais žmonėmis bei sukantis platesniuose socialiniuose ratuose supratau, kad miesteliai Lietuvoje yra mažai informuoti apie galimybes jaunimui už miestelio ribų. Kalbu ne būtent apie pačias galimybes, o apie informacijos apie jas stoką.
Trumpai tariant – visas jaunimas, gyvenantis miestelyje, turi tokias pačias galimybes tobulėti ir baigti mokyklą, savo CV jau turint keliasdešimt užklasinės veiklos projektų, 3 užsienio kalbas, programavimo kursus, pasiekimų debatų turnyruose ir pan.
Kur lenkiu? Augant Kuršėnuose, nebuvo mentorių, nebuvo žmonių, kurie spardytų užpakalį bei nuodugniai papasakotų apie gyvenimo suteikiamas galimybes. Ambicijas formuodavo mūsų charakteris, šeima, draugai, mokykla, tačiau to nepakakdavo. Miestelių problema – tai, kad dauguma galimybių yra vertinamos atsargiai arba kritiškai.
Mano vizija tokia, jog Kuršėnuose augantis jaunimas dar iki 10 klasės susikrautų asmeninių pasiekimų kraitį ir žinotų, kad po mokyklos jų laukia studijos top 5 JK ar top 10 JAV universitetuose. Visa tai yra įgyvendinama, įskaitant ir finansavimą, tačiau tam reikia ruoštis iš anksto bei turėti tinkamus pavyzdžius, ko stokojome, man augant Kuršėnuose.
Šis projektas, mano supratimu, yra vienas iš sprendimo būdų, kaip praplėsti jaunųjų kuršėniškių supratimą apie gyvenimo teikiamas galimybes, ypač šiais laikais, kai informacijos prieinamumas yra all-time high ir paprasčiausiai nėra laiko nieko neveikti. Iki šiol nesuprantu žmonių, kurie sako, jog neturi veiklos arba jiems nuobodu. Skaitykit knygas. Nufilmuokit viral video. Nubėkit maratoną. Laimėkit „Nobelio premiją“.
Jei bent vieną žmogų įkvėps mano istorija būtent dėl šio projekto, man tai bus asmeninė pergalė.“
Paklaustas apie savo autoritetus, Rokas sako: „Autoritetų turiu nemažai. Galiu skirstyti į tuos, kurie mano aplinkoje: mama, brolis, geriausi draugai, mano vadovas advokatų kontoroje. Iš visų išmokstu skirtingų dalykų bei perimu kai kurias savybes. Tai vertinu kaip dalį asmenybės augimo proceso.
Kalbant apie autoritetus, kurie yra labiau teoriniame lygyje – stengiuosi koncentruotis į taip vadinamus all-time greats, nepriklausomai nuo srities, bei perimti jų išpuoselėtus bruožus. Barack Obama (kalbėjimo menas), Roger Federer (klasė ir inteligentiškumas), Kobe Bryant (disciplina ir darbo etika)… jų sąrašas ilgas.“
Paprašytas patarimo jaunam žmogui, norinčiam karjerą sieti su panašia sritimi, teisininkas atvirauja: „Iš savo socialinio rato galiu patikinti, jog teisė, kaip ir kitos sritys, reikalauja meilės savo amatui. Jei nesate tikras dėl jos, gali būti emociškai sunku tiek studijuoti, tiek dirbti teisinį darbą, kuris reikalauja daug atsidavimo ir pasiaukojimo. Vertinant teigiamas puses, teisinis išsilavinimas ir praktika labai praplečia supratimą apie kasdienius dalykus, taip pat jūsų asmeninius limitus.“
O štai šios savybės būsimajam teisės žinovui, vaikino nuomone, pačios svarbiausios: „Visų pirma akcentuočiau patrauklios asmenybės turėjimą. Gausios ir kokybiškos teisės žinios yra labai svarbu, tačiau prisitaikant prie šių dienų visuomenės ir standartų, norint būti išskirtiniu profesionalu, reikia charizmos bei lankstumo. Klientams nebepakanka įstatymus skaitančio ir interpretuojančio specialisto. Aukšto kalibro teisininkas turi pasiūlyti ir projektų valdymo, prevencijos bei netradicinių sprendimų paketą.
Antra savybė, ko neretai pasigenda advokatų kontoros iš jaunųjų teisininkų, – užsispyrimo. Į šį apibrėžimą įtraukčiau motyvaciją, ambicijas ir kantrybę. Neišvengiamai jaunoji karta, įskaitant ir mane, nori rezultato dabar ir čia. Deja, taip gyvenimas neveikia arba veikia labai retais atvejais. Jaunajai kartai (vėlgi, įskaitant ir man) reikėtų mažiau scroll’inti bei tag’inti vienas kitą intagram’o post’uose ir daugiau laiko skirti realiems veiksmams. Dėl rezultato reikia dirbti. Tada atsibusti ir vėl dirbti. Tada pamėgti pirmadienius ir įsisukti į pratimų bei pakartojimų rutiną.
Pabaigai – racionalumas. Teisinis darbas reikalauja nemažai bendravimo su asmenimis, kurie turi jausmus, blogai išsimiega, yra sukaupę asmeninių pergalių ir nesėkmių. Žmonės vertina sveiku protu pagrįstus sprendimus, mandagų bendravimą, autoritetų paisymą, pagalbos rankos ištiesimą. Racionalumas yra tai, ko šiais laikais stokoja ne tik mano profesijos atstovai.“
Nedrįstančiuosius kovoti dėl savo svajonių išsipildymo Rokas skatina: „Kadangi visi atvejai yra individualūs, siekdamas nesuklaidinti, galiu palinkėti tik bendro pobūdžio dalykų, kurie, mano supratimu, yra esminiai, siekiant asmeninių pergalių. Visų pirma, išlikite kiek įmanoma racionalesni ir paprastesni, tačiau žinokite savo vertę. Bus laikotarpių, kai žmonės jūsų stipriąsias savybes vertins kaip aroganciją, bet, mano manymu, tos savybės ir bus tai, kas skiria vidutiniokus nuo geriausių. Taip pat palinkėčiau užsiauginti nepalaužiamą stuburą ir koncentruotis į esmines gyvenimo problemas, neskiriant laiko nereikšmingiems dalykams. Galiausiai manau, jog labai svarbus balansas jūsų galvoje ir krūtinėje, kuris padeda priimti teisingus sprendimus.
Visada skatinu žmones neriboti savęs ir ieškoti savo paskirties pasaulyje. Nepriklausomai nuo to, ar tai truks 3 mėnesius, ar 10 metų. Vieniems išsvajota pozicija yra pasakyti kalbą Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, kitiems keliauti po pasaulį ar parašyti knygą. Svarbu pradėti.“
Dėkojame Rokui už tokią įkvėpiančią istoriją bei linkime jam visokeriopos sėkmės!