Tuk tuk! Kas čia? Ogi trečioji „Kas iš Kuršėnų?!“ istorija! Manome, kad šioji be galo sužavės visus, kuriems „kelionės“ yra antras žodis po maisto ir miego, nes šį kartą savo patirtimi dalinasi jaunas kelionių entuziastas Juozas Stanulis – žmogus, kuris jau iki šiol yra aplankęs 35 skirtingas pasaulio šalis bei patyręs tokių nuotykių, apie kuriuos daugelis, turbūt, galėtų tik pasvajoti. Arba išvysti filme… Skaitom!
„Mano vardas – Juozas. Šiuo metu savo namais vis dar laikau Kuršėnus, nors juose praleidžiu gal vos porą mėnesių metuose, tačiau nuolatinės gyvenamos vietos svetur neturiu. Didžiąją metų dalį praleidžiu už Atlanto, kur šiuo metu ir dirbu, arba keliaudamas. Kuršėnuose gyvenau nuo pat pirmųjų savo gimimo metų iki mokyklos baigimo. Nuo tada prabėgo jau septyneri metai. Baigęs Pavenčių vidurinę mokyklą studijas pasirinkau turizmo verslo srityje Jungtinėje Karalystėje. Metus mokiausi ir Ispanijoje, o po mokslų, nors ir grįžau tėvynėn, noras keliauti bei atrasti nugalėjo.
Kai nuolatos gyvenau Kuršėnuose, miestą prisimenu pilną jaunatviškos energijos, kultūrinių renginių; tiek parko, tiek miesto aikštės suoliukai būdavo nusėsti jaunimo. Veiksmo tada tikrai netrūko. Mėgdavau leisti laiką lauke, prie Ventos, važinėjant dviračiu ar su kiemo draugais. Miesto parkas buvo mano kiemas. Tai, turbūt, buvo didžiausia tuometinė vertybė, kuri buvo tiek žaidimo ir laisvalaikio erdvė, tiek poilsio ir energijos šaltinis. Nubrozdinti keliai ir vėlyvas grįžimas namo buvo tų dienų kasdienybė. Kiek paaugęs vis daugiau laiko praleisdavau teatre, o vienu metu turėjau repeticijas net trijuose teatruose: „Ikaras“, „Mozaika“ bei „Laiptinės Teatras“. Be to, nuo mažens šokau įvairius šokius su klase, nepaleidau šio pomėgio ir paskutiniaisiais metais mokykloje. O kur dar įvairūs projektai, renginių vedimai ar kraštotyrinė veikla. Dažnai net pristigdavo laiko pamokoms ruošti, bet viską kažkaip suspėdavau. Nepaisant viso to lėkimo ir nesibaigiančios veiklos, tai, turbūt, buvo vieni geriausių mano jaunystės metų.
Jau tada mane sudomino fotografija, be to su šeima ar teatru turėjau galimybę išvykti už Lietuvos ribų. Panašiu metu pamėgau ir geografiją. Dabar suprantu, jog tai buvo pomėgiai, kurie skatino mane domėtis kitomis kultūromis, nematytomis šalimis, parsivežti galybę fotografijų ir siekti savo ateities tame, ką daryti mėgstu labiausiai – keliaujant.
Nepaisant mėnesių, praleistų kitose šalyse, į savuosius Kuršėnus sugrįžtu dažnai. Čia mano tėvai, artimi žmonės, draugai, su kuriais palaikau artimą ryšį. Juk tai didžiausias turtas. Pasiilgstu ir pačio miesto, savos, ramios aplinkos, pabėgiojimo vakarais tyliose gatvėse. Domiuosi visuomeniniu bei socialiniu gyvenimu Kuršėnuose, seku naujienas ir noriu, kad miestas gražėtų ir būtų patrauklus gyvenimui čia.
Šiuo metu vis dar klajoju, tiek mintyse, tiek realybėje. Ir suvokiu tai kaip visiškai teigiamą dalyką, kadangi, manau, jog dabar yra pats metas ieškoti ir išbandyti. Turiu tikslus ir žinau savo vertybes – jų niekad nepaleidžiu. Dirbu visiškai paprastą darbą Bostone, Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau tai man leidžia siekti savo užsibrėžtų tikslų, keliauti, bendrauti, krautis žinių bagažą ir mėgautis gyvenimu. Manau, kad sėkmė šypsosi drąsiems, tad nepabūgstu iššūkių sau. Vadovaujuosi A. Užkalnio posakiu, kad „Niekada negalima sau leisti nustoti svajojus“. Svajoju daug ir dažnai, nes tik taip galiu siekti ir augti. Supratau, jog svarbu jas kartoti sau, užsirašyti. Kasdien tai matydamas tikrai rasi būdą jas įgyvendinti.
Šiuo metu didžiausia mano aistra – kelionės. Ir nors aplankytų šalių skaičius šiuo metu siekia 35, skaičius niekad nebuvo mano siekiamybė. Kur kas svarbiau potyris, naujovės, emocija. Koks nerealus jausmas šokinėti per bangas Rio de Žaneire, dalyvauti mėlynių festivalyje Vermonto valstijoje ir balsuoti už skaniausią ragauta mėlynių pyragą, nepasiduoti vietiniam pardavėjui Maroke užrėmusiam duris, kol nebus kas nors nupirkta, patirti vasaros karštį vidury įprastos žiemos ar per keletą valandų, perskridus pusę planetos, vėl būti namuose. Dar būdamas penkerių ar šešerių metų pirmųjų kelionių po Lietuvą metu aš jau supratau, koks nepakartojamas tai jausmas. To jausmo niekad taip ir nepaleidau. Už tai esu dėkingas savo tėvams. Jeigu reikėtų įvardinti, kur man patiko labiausiai, tai būtų Bolivija, Marokas, Suomija ar JAV vakarai. Turbūt viena įsimintiniausių kelionių buvo į patį šiauriausią žemyninės Europos tašką Norvegijoje, kurį pasiekiau vienas pats keliaujant autostopu. Keliaudamas daugiau nei 4000 kilometrų tokiu būdu tu įkrauni sau tiek drąsos ir energijos, jog jautiesi toks gyvas ir toks kupinas jėgų, kad nauji iššūkiai ar laukiantys darbai, atrodo niekis, palyginus su tuo, ką tik ką įveikei. O pastaroji kelionė, turbūt, išliks dar ilgam. Du mėnesiai praleisti Pietų Amerikoje išbandė tiek ištvermę, tiek sveikatą. Keliaudamas beveik 5 kilometrus Bolivijos aukštikalnėse dėl deguonies trūkumo jautiesi toks bejėgis, lyg būtum stipriai susirgęs. O va, pavyzdžiui, pietų Čilėje būdamas su dviem draugais, per nesusipratimą atsiskyriau nuo jų. Nesant telefoniniam ryšiui, ir tuo labiau internetiniam, lauki ir tikiesi juos išvysti, galiausiai keliauji ten, kur tikiesi juos rasti, o ir ten jų neradęs, nakvoji vienas gamtoje, kitą dieną tęsi kelionę ir vėl vyliesi juos sutikti. Tokios akimirkos tik dar labiau užgrūdina, o grįžęs turi ką prisiminti, iš ko pasijuokti. Kelioninių tradicijų neturiu, vienur stengiuosi išbandyti ir pamatyti kuo daugiau, kitur atsipalaiduoju ir įsilieju į vietinį gyvenimą. Naujas kraštas pats padiktuoja savo ritmą. Kaskart išvykdamas pagriebiu sau kokį mielą daiktą, ar tai būtų medinis drambliukas stovėjęs namų lentynoje, ar tai apyrankė – juk reikia kažko savo. Gal tai nuolatinės sėkmės atributika. Visa tai kraunasi į begalinį įspūdžių bagažą, kurį, galbūt, kada patalpinsiu knygoje, o kol kas jie kaupiami internetiniame tinklaraštyje. (https://namemewanderer.wordpress.com/) Jei ne kitiems, tai bent pačiam bus, ką prisimti.
Ir jei TU turi svajonių, kurias laikai giliai paslėpęs ir niekaip prie jų nepriartėji, o jei trokšti kažką pakeisti, gyventi kitaip, keliauti, manau, kad dabar pats metas tai įgyvendinti. Kada vėliau, jei ne dabar?“
Štai tokiu retoriniu klausimu savo pasakojimą baigia Juozas, kuriam labai dėkojame! Tikimės, kad skaityti buvo įdomu. Na, o jei kilo kokių nors klausimų šiam žmogui, nebijokite rašyti juos komentaruose ar asmenine žinute ir pasistengime, kad į juos būtų atsakyta! Gero antradienio vakaro 🙂