Sveiki, mieli skaitytojai, šiandien Jums norime pristatyti interviu su Inga Filipova – moterimi, kuri jau ne vienerius metus dirba mažmeninėje prekyboje, o šiuo metu vadovauja „IKEA Latvija“ prekybos tinklui. Tikimės, kad Jums patiks ir artimiau susipažinsite su mūsų kraštiete!
Koks buvo gyvenimas Kuršėnuose tuo metu, kai jame gyvenote? Kokios buvo pagrindinės veiklos?
Aš augau mieste tuo metu, kai dar nebuvo kompiuterių, telefonų, todėl buvome labai užimti įvairiomis veiklomis. Šokau tautinių šokių būrelyje, lankiau modernius šokius, papildomai lankiau molio keramiką ir pynimą iš vytelių. Be viso to, nuolat susitikdavome su draugais, eidavome pasivaikščioti, ar tiesiog laiką leisdavome daugiabučių kieme.
Kaip sekėsi mokytis mokykloje? Kaip sutarėte su mokytojais? Ar buvote pavyzdinga mokinė?
Aš buvau iš tu pavyzdinių, kurios labai gerai mokėsi, sutarė su mokytojais, dalyvavaudavo daugelyje olimpiadų, turėjo daug gerų draugų. Mokykloje labai mylėjau matematiką. Laisvu laiku spręsdavau aukštojo kurso uždavinius, kuriuos laikiau su sprendimais namuose, paruoštus savo sesėms. Tuo metu klasės auklėtoja ir mano tėvai tikejo, kad būsiu matematikos mokytoja. Tada atrodė, kad kitaip ir nebus.J Keletą kartų net pavadavau mokytoją, mokant matematiką pradinukams (kad išvengčiau biologijos, kurios nemėgau). Draugų tėvai irgi manė, kad esu pavyzdinga mokinė, todėl visada išleisdavo draugus pas mane, į „svečius“. O būdavau aš namie ar ne, ateidavo draugai iki manes ar ne, to jau niekas nežinojo.J Turėjau daug draugų ypač berniukų tarpe, dalyvaudavau visokiose veiklose, todėl nebuvau tokia labai teisinga pirmūnė, kaip daugelis įsivaizduotų.
Kokios vietovės Kuršėnuose Jums sukelia linksmiausius prisiminimus?
Mylimiausios vietos būdavo daugiabučių kiemai arba Ventos pakrantė. Bet daug dažniau ir mieliau eidavome pas mūsų auklėtoją Ramutę Zorienę ir sėdėdavome jos sode iki tamsos. Turbūt daugiausiai atsiminimų ir yra būtent iš to sodo, kur neduok, Dieve, užlipsi ant gėlyno. J
Kodėl pasirinkote mokytis Stokholmo ekonomikos aukštojoje mokykloje Rygoje, o ne Lietuvoje?
Kai mokiausi 10 klasėje, per televiziją pamačiau laidą, kur pasakojo apie Stokholmo mokyklą. Tada tai atrodė kaip sapnas. Mokykla, kur mokėsi ir keli lietuviai, net vienas vaikinukas iš Šiaulių. Mokslas vyko anglų kalba, kas atrodė dar nerealiau. Prisimenu, kad pasakiau tada tėčiui, jog mokysiusos ten, iš ko jis, aišku, pasijuokė. J Laikas, kai augau, nebuvo lengvas. Tuo metu tėvai uždirbdavo tik tiek, kad užtekdavo mums pavalgyti ir apsirengti. Nebuvome tokie turtingi, ir svajoti apie mokslus toliau nei Šiauliuose tikrai negalėjau. Bet nenorėjau susitaikyti su tuo, kad stosiu į Šiaulius ir būsiu matematikos mokytoja. Nors ir žinojau, kad gyventi Vilniuje, o kur dar Rygoje, tikrai nebus iš ko. Nepaisant to, vistiek susiradau to šiauliškio vaikinuko iš televizijos kontaktus ir parašiau jam. Išsiklausinėjau visko apie mokyklą. Pasirodo, mokykla bendradarbiavo su banku, kuris duodavo studentams paskolą pragyvenimui, o mokslai buvo nemokami. Pabandžiau įstoti ir pakliuvau į tų laimingųjų tarpą (stojo 1500 žmonių iš Baltijos šalių, priėmė 100 studentų). Iki šiol ši mokykla yra top 50 geriausių Europos universitetų tarpe ir pirmoji Baltijoje. Tik dabar mokslas ten jau mokamas ir gana brangus. Bet tai neturėtų sustabdyti jūsų visų mėginti, nes žinios, įgytos šioje mokykloje – pravers visur.
Papasakokite plačiau apie savo darbą, karjerą, nuo ko viskas prasidėjo?
Besimokant SSE (Stockholm School of Economics), kiekvieną vasarą privalėjome susirasti ir atlikti praktiką. Tuo metu į Latviją ruošėsi įeiti „Maxima“ grupė. Aš buvau viena iš pirmųjų „Maxima Latvija“ darbuotojų ir turėjau garbės vadovauti marketingui. Taip pradėjau karjerą mažmeninėje prekyboje, kurioje esu ir iki šiol. Dirbau vadovaujantį darbą „Maximoje“ Latvijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje. Po to tęsiau karjerą „Jysk“ prekybos tinkle, vadovaudama Baltijos ir Balkanų šalių užpirkimams ir kategorijos valdymui. Po to sekė „Rimi Baltija“ ir pagaliau „IKEA“.
Vadovauju „IKEA Latvija“ jau antrus metus, o šiemet atversime savo duris ir Estijoje. Mano komandoje apie 400 žmonių. „IKEA“ – švediška kompanija, kurioje dirbame remdamiesi vertybėmis. Gerbiame ir palaikome vieni kitus, stengiamės būti paprasti ir atviri. Nebijome klysti ir išmėginti naujus būdus. Labai rūpinuosi kiekvienu darbuotoju, nes tikiu, kad nuo laimingo darbuotojo ir šypsenos prasideda kompanijos sėkmė. J „IKEA“ organizuojame labai daug apmokymų ir stengiamės, kad kiekvienas darbuotojas turėtų galimybę augti ir tobulėti.
Kokie sunkumai iškyla dirbant Jūsų profesijos darbą? Kokių reikia savybių?
Dirbant mažmeninėje prekyboje, nuolat reikia prisitaikyti. Prisitaikyti prie kintančios rinkos, prie kintančių darbo sąlygų, kintančio mąstymo ir pasaulio suvokimo. Mažmeninėje prekyboje nėra žodžio „rytoj“, viską reikia daryti šiandien ir dabar. Smulkmenos čia labai svarbu, nes mažytė klaida gali baigtis didele nesėkme. Todėl svarbu domėtis, klausytis ir nebijoti priimti sprendimą. Nėra kvailų klausimų, todėl nereikia bijoti kuo daugiau klausti.
Svarbiausia iš savybių bet kuriam vadovui – tai mylėti žmones ir tai, ką darai. Todėl stengiuosi, kad žmonės dirbtų „IKEA“ ne todėl, kad reikia, bet todėl, kad nori. Smagu ateiti į darbą, kur visi šypsosi, kur visi tavęs laukia, kur domisi kaip praleidai savaitgalį. Labai džiaugiuosi, kad „IKEA“ prekybos tinkle galiu keisti mūsų hierarchinę struktūrą į naują, demokratinės šeimos modelį, kur nėra direktoriaus, bet yra draugai ir kolegos, kur visi esame lygūs, rengiamės vienodą uniformą ir visus darbus darome kartu. Kartu švenčiame mūsų sėkmes ir nesėkmes.
Kada paskutinį kartą buvote grįžusi į Kuršėnus? Kuo jie pasikeitė nuo Jūsų išvykimo?
Kuršėnuose iki šiol gyvena mano tėvai, mokytojai, draugai. Kartais grįžtu jų aplankyti, bet nebe taip dažnai, kaip norėtųsi. Dirbant tarptautinėse kompanijose nuolat reikia keliauti, mokytis, dalyvauti konferencijose, todėl laiko labai mažėja. Išmokau vertinti laiką, ypač praleistą su vaikais ir tėvais. Stengiuosi grįžimo stoką kompensuoti kasdieniais pokalbiais su mama. Ji – svarbiausias žmogus, kuri visada mane palaiko ir niekada neteisia. Visada nešiojuosi širdy jos žodžius, kad tai mano gyvenimas ir pati turiu nuspręsti, ką su juo noriu daryti.
Kalbant apie pačius Kuršėnus, galiu tik pasakyti, kad miestelis keitėsi architektūriškai, daug kas remontuojama, perstatoma. Bet liūdna, kad jaunų žmonių mažėja, taip pat ir galimybių dirbti pačiame miestelyje.
Ar iki šiol bendraujate su buvusiais klasės draugais? Kokie Jūsų ryšiai?
Taip, iki šiol turiu geriausius draugus buvusių klasiokų tarpe ir metams bėgant niekas nesikeičia. Dauguma iš jų gyvena užsienyje, todėl pasimatome retai. Tačiau socialiniai tinklai dirba už mus ir leidžia palaikyti santykius. Prieš porą savaičių buvome susitikę po 20 metų. Smagu, kad visi išlikę tokie pat tiek šmaikštumo, tiek kalbumo atžvilgiu.J
Ką pasakytumėte jaunam žmogui, kuris bijo išlipti iš savo komforto zonos, siekti tikslų?
Kuršėnai – mažas miestelis, kas iš tiesų yra didžiausias stimulas veržtis į priekį. Įsitikinau, kad žmonės iš mažų miestelių ir kaimelių yra veržlesni, pozityvesni ir tikrai labiau konkurencingi darbo rinkoje. Mums niekas iš anksto nėra pažadėta, todėl turime mokytis daugiau nei didmiesčių vaikai, siekti ir norėti daugiau. O kai tiki ir nori, viskas pavyksta. Ir nesvarbu, kokį darbą pasirinksite. Svarbu, kad jums tai patiktų ir jaustumėtės patys savimi.
Viename interviu manęs klausė, kokia yra žemiausia pozicija mūsų bendrovėje. Ir galiu tik atsakyti, kad nėra žemos ar aukštos pozicijos. Kievienas darbas labai svarbus. Ir žemą poziciją pasidarome mes patys, savo nepagarbą parodydami kažkuriam darbui. Parduotuvėje praleidžiu daug vakarų ir savaitgalių, tenka stumti vežimėlius į vietą, padėti pirkėjams pakelti dėžes ar išvalyti ant grindų išpiltas sultis. Bet nuo to mano darbas nepasidaro mažiau svarbus ar žemesnis už kitų, jei tuo momentu dirbu kaip valytoja. Viskas priklauso nuo to, kaip mes į tai žiūrime. Juk savo poelgiais mes kuriame save ir savo ateitį. Todėl kuo daugiau bandykite, darykite, veržkitės į priekį ir svajokite.
Dėkojame Ingai už nuoširdų, atvirą pokalbį ir linkime, kad toliau siektų savo karjeros aukštumų bei visada vadovautųsi mintimi, kaip ji pati ir minėjo – nuo laimingo darbuotojo ir šypsenos prasideda kompanijos sėkmė. J