Mieli „Kas iš Kuršėnų?!“ skaitytojai, su didžiuliu džiaugsmu norime Jums pristatyti dar vieną puikų ir savotišką pokalbį su išskirtine asmenybe – Kristina Gedmontaite. Net nenutuokiate kas ji tokia? Jokių problemų, pasinerkite į šį straipsnį ir praplėskite savo žinias apie mūsų miestą garsinančius žmones, jų vaikystę, prisiminimus, dabartinį gyvenimą ir patirtį. Gero skaitymo, brangieji!
„Pirmasis vaizdas akyse – tai besisukančios lanku gatvės, kurios leidžiasi nuo senojo Jaunimo centro pastato link tilto per Ventą,“ – taip prabyla mūsų pašnekovė paklausta, kaip ji prisimena Kuršėnus. „Kuršėnai man daugiau nei vaizdas, tai jausmas. Nors mano tikrieji namai už Kuršėnų miesto ženklo, tačiau čia praleidau kelis šauniausius savo paauglystės metus,“ – apie savo vaikystę ir mūsų miestą atvirauja Kristina. Pašnekovė lankė Kuršėnų Meno mokyklą, o Lauryno Ivinskio gimnazijoje, kaip pati sako „ėjo kiaurai“ per visus ją dominančius projektus. „Lietuvių kalbos mokytoja Jolanta Reimerienė už rankovės tempėsi į skaitovų konkursus,“ – su šypsena veide prisiminimais iš mokyklos laikų dalijasi Kristina. Taip pat moteris prisimena savo matematikos mokytoją Z. Zorienę, jos juodas garbanas ir baimę būti paklaustai namų darbų atsakymų, nes tikėtina, kad jie netikslūs. „Bateliai ir šukuosena svarbiau už suknelę,“ – šį mokytojos patarimą Kristina ligi šiol dalina savo klientėms. „Kuršėnai man – daug veiklos ir daug pažinimo, o šiuos du dalykus aš be galo mėgstu,“ – teigė mūsų pašnekovė.
Paklausta, kuo Kuršėnai išsiskiria iš kitų miestų Kristina atsako: „Kuršėnai man kažkuo panašūs į Telšius – mažas, jaukus, daug kūrybingų žmonių ir „visi vieni kitus pažįsta“ miestelis. Labai gera, kai gali pasakyti, jog duoną pirkai ne parduotuvėje X, o sakydama konkretaus žmogaus vardą ir pavardę. Bendruomeniškumas, kuris panašu, jog vis sparčiau auga yra vienas svarbiausių Kuršėnų bruožų. Deja, bet ne visur Lietuvoje galima tai pajausti,“ – atvirauja pašnekovė.
Pradėjus kalbėti apie jaunystę ir tų laikų pomėgius Kristina prisipažįsta buvusi uždara ir kukli, o vėliau net sužinojusi, kad dėl to buvo laikoma pasikėlusia, tačiau pašnekovė priduria, kad buvo aktyvi ir nesėdėjo sudėjusi rankų. „Man patiko suktis bendrus pomėgius turinčių žmonių rateliuose, nesvarbu, kas tai – piešimas, teatras, renginių organizavimas, papildomų namų darbų ruošimo grupuotė. Tikriausiai, tai ir buvo mano pagrindinės veiklos ir pomėgiai,“ – apie savo laisvą laiką praeityje pasakoja pašnekovė. Be šių veiklų ji buvo paprasčiausias paauglys ilgai pievomis vedžiodavęs šunį, vasaromis dirbdavęs sode ir darže bei ramiai vakarais bendraudavęs su tėvais. „Laikas, kai brendau buvo fantastiškai ramus ir komfortiškas – be didelių nuotykių ir meilių, be didelių tikslų ar nuopuolių, ir be mašinų triukšmo ir spūsčių, kurių dabar tenka paragauti,“ – nuoširdžiai savo prisiminimus pasakoja Kristina.
„Svajoti mėgau ir tai dariau ne tik laisvu laiku, bet ir per pamokas,“ – su šypsena veide paklausta apie jaunystės svajones atsako pašnekovė. Kristina pasakoja konkrečios svajonės neturėjusi, nes kaskart viena svajonė keitė kitą. „Gal tik viena išliko – kad niekada nenutiktų taip, jog namų ir „aš čia sava“ jausmas nedingtų, kad ir po kiek laiko grįžčiau čia.“
Paklausta apie kelią link dabartinio užsiėmimo ir darbo, Kristina prisimena vaikystę praleistą su, kaip pati vadina „babyte“ (mamos mama), jos dėka pašnekovei neteko lankyti darželio. Taip pat ji išmokė nerti ir megzti. Močiutė (tėtės mama) stebindavo Kristiną lininėmis savo siuvinėtomis užuolaidomis ir staltiesėmis, apmegztomis pagalvėmis. „Mama prisidėjo lepindama mane mergaičių žurnalais, kur vienas iš konkursų buvo nupiešti drabužius. Tėtis pamokino, kaip galima dirbti su oda ir jo padėdama pasigaminau pirmą savo rankinę,“ – apie jaunąsias savo dienas prisimena pašnekovė. Kristina prisimena, kaip brolis atgrasė nuo siuvimo rankomis, nes matydavo jo lopomą žvejybos kuprinę. „Barbės man buvo reikalingos žaisti ne „namais“, o kad turėčiau ant ko drabužėlius siūti,“ – su šypsena pasakoja moteris.
Atėjus laikui rinktis specialybę Kristina patyrė daug vargo, jos širdis linko į drabužių dizainą, o protas sakė, jog tai bus vienas sudėtingiausių kelių, kuriuos galinti pasirinkti. Pašnekovė pasakoja, kad puikiai išlaikiusi stojamuosius egzaminus menų specialybėse atsidūrė lietuvių filologijoje. „Po metų studijas pakeičiau ir nuėjau ten, kur visada norėjau – į aprangos dizaino specialybę. Studijos buvo fantastinės, studijų metai tokie, kad kartočiau ir kartočiau, sudalyvauta kur tik galėta ir su diplomu rankose patekau į darbo rinką, kur manęs niekam nereikėjo…“ – prisimena Kristina.
„Darbus keičiau dažnai, dirbau ne ten, kur norėjau. Po darbų nei laiko, nei jėgų nebelikdavo kūrybai ir siuvimui,“ – sunkius laikus po studijų prisimena mūsų pašnekovė. Kristina pasakoja, kad finansiškai tuomet dar padėjo išsilaikyti tėvai, o tai labai gniuždė iš vidaus. Todėl vieną dieną moteris nusprendė dar pasimokyti Šiaulių profesinio rengimo centre, kur įgijo siuvėjos sukirpėjos bei konstruktorės specialybes. „Išsikėliau siuvimo mašinas iš namų į studiją ir jau keli metai, kai „dirbu sau“, iš tikro tai dirbu savo nuostabiems klientams,“ – priduria Kristina.
„Šiuo metu švenčių sezonas įsibėgėjęs, tad proginės suknelės ir vyrukų kelnės sukabintos visoje „ReCut“ studijoje. Kaupiu darbų nuotraukas rudeniui ir vos tik pakelsiu galvą nuo siuvinėjimų ir baltų audinių, grįšiu prie drabužių istorijų rašymo „Facebook“ profilyje, kur pasakoju, kaip gimsta drabužiai – nuo idėjos iki įgyvendinimo!“ – savo ateities planais dalijasi Kristina Gedmontaitė.
„Didžiausi laimėjimai įvyksta kiekvieną kartą, kai matau, jog žmonės, kuriems kuriu ir siuvu drabužius ima šypsotis – 20-30 minučių paskutinio primatavimo metu jų akys švyti, jie staiposi prieš veidrodį, patys sau patinka, jiems patinka rūbas, jie jaučiasi gerai, savimi patenkinti,“ – paklausta apie didžiausius laimėjimus ir nusivylimus savo darbo srityje atvirauja Kristina. Pašnekovė džiaugiasi, nes žino, kad prie šios laimės smarkiai prisidedanti pati. „Po tokių primatavimų ir gaminių atidavimų, kai išleidžiu moteris švęsti meilės, krikštyti vaikų, patogiai dirbti kasdienos darbus, kai žinau, jog mano siūti paltai juos šildys dar ne vieną žiemą, aš grįžtu namo lyg ant sparnų!“ – su šypsena ir pasididžiavimu džiaugiasi moteris. Nors po darbo ji grįžta pavargusi, tačiau vis tiek džiaugiasi galėdama teikti savo klientams tai, kas geriausia. Pašnekovė atvirauja, kad nusivylimų savo darbe taip pat patiria, tačiau juos greitai užmirštanti. „Jei tie nusivylimai, klaidos, skausmai ir kelios ašarėlės būtų svarbesnės už gerą jausmą siuvant, jau būčiau metusi šią sritį. Bet yra kitaip – kai apsisprendi daryti tai, kas tau patinka, visus tokius skauduliukus tenka susikišti giliai į kišenę ir iš jų mokytis, o ne su jais gyventi“
Paklausta, kokių savybių reikia norint dirbti tokį darbą Kristina užtikrintai atsako: „Reikia kruopštumo ir tikslumo – konstravimas ir siuvimas yra kaip aukštoji matematika – jei kur nors pradžioje lygties padarei klaidą, neabejok, kad atsakymą gausi neteisingą,“ – tačiau iškart priduria, kad kūryba gali pagelbėti, bet ja nereiktų piktnaudžiauti. Tęsiant pokalbį moteris teigia, kad jos darbe labai daug ką reiškia darbų ir laiko planavimas, kruopštumas, greitas darbo atlikimas bei atsakomybės jausmas. „Tenka išmokti sau susidėlioti dienos darbus, laikytis plano, kad laiku atiduotum gaminius, kad ir kokių bėdų pakeliui nutinka, skirti laiko poilsiui ir nepamiršti, kad jei vien tik ilsėsiesi darbai patys nenusidirbs!“ Kristina pasakoja, kad labai svarbu turėti ryšį su žmonėmis, nes kiekvienas klientas yra individualus ir jam gali prireikti įvairios pagalbos. Kiekvienas žmogus turi būti priimamas, kaip savas, o ne tik pasipelnymo šaltinis ir priduria: „Manau, kad apskritai visi, kurie pasirenka dirbti individualiai, yra tie, kuriems labai, labai rūpi žmonės, kurie pas juos ateina vienokių ar kitokių paslaugų.“ Kristina pasakoja, kad su laiku bendravimas tampa artimas ir šiltas, o klientas vis labiau patenkintas.
Paprašyta paatvirauti, ko trūksta Kuršėnuose pašnekovė nuoširdžiai atsako: „Man asmeniškai nieko netrūksta. Reikėtų galvoti plačiau – nepaisant to, kur gyveni, reikėtų išlaikyti žmogiškus santykius su kiekvienu, su kuriuo prasilenki gatvėje, kieme, sankryžoje, eilėje prie kasos.“ Kristina skatina pagalvoti apie kitus ir visus aplinkinius priimti, kaip savus – būtent tada viskas pradės spręstis. „Ir man atrodo, kad kuršėniškiai kaip tik tai ir daro,“ – su šypsena veide priduria pašnekovė.
Paprašyta sugalvoti palinkėjimą Kuršėnų jaunimui ir visiems skaitytojams, Kristina nuoširdžiai ir linksmai linki: „Nebijokite GYVENTI. Ir gyventi ne mintimis „kai išvažiuosiu, o tada bus gerai“, o noru gyventi gerai esant bet kur – Kuršėnuose, Šiauliuose, Vilniuje, Osle, Londone, trobelėje prie upės… leiskit sau būti savimi ir netrukdykite tokiais būti šalia esantiems! Tada visi būsime laimingi.“
„Kas iš Kuršėnų?!“ komanda nuoširdžiai dėkoja Kristinai Gedmontaitei už nuotaikingą ir pamokantį pokalbį bei skirtą laiką atsakant į klausimus, o mes tikimės, kad šis straipsnis pakėlė nuotaiką ir supažindino su dar viena nuostabia kuršėniete mūsų mylimus skaitytojus!